Enzas Feraris turėjo tik vieną aistrą — lenktyninius automobilius

Ilgą varginantį montavimo ciklą dabar palengvina moderni technika. Čia atvykstama iš visos Italijos, netgi iš labiausiai nutolusių jos kampelių. Pirmoji mechanikos mokykla, kurią Enzas Feraris įkūrė dar 1948 metais, dabar pertvarkyta į Pramonės ir amatų institutą. Jis daug kuo skiriasi nuo kitų panašaus tipo Italijos licėjų. Stojama čia turint du tikslus: ne tik įsigyti inžinieriaus diplomą, bet, svarbiausia, įžengti pro „Ferrari“ duris. Dviejose dirbtuvėse dauguma besimokančiu jau nuo pirmųjų dienų vilki raudonus arba žydrus kombinezonus, papuoštus „Ferrari“ firmos emblema — piestu stovinčiu žirgu. Tai „žydroji“ svajonė, viltis vieną dieną prisijungti prie 2400 firmos darbuotojų, — ji vilioja visus 500 moksleivių. Šnekos paprastai čia sukasi apie tą patį: aptarinėjami įspūdžiai, patirti per dieną prie montavimo linijų. Firmos darbininkų atlyginimas nedidelis vidutiniškai 1,2 milijono lirų. Tai nedaug. Keramikai — kitos regiono pramonės darbuotojai gauna kur kas daugiau. Tačiau iš garbės ir pinigų Maranelas pasirenka garbę. Juk miestelis, galima sakyti, buteliuko, su žinduku išmaitino „Ferrari“, ir visi tuo didžiuojasi. O pasipelnyti galima ir iš smulkiosios komercijos: pavyzdžiui, pardavinėjant degimo žvakes, jau atlikusias savo paskirtį „Formulėje 1“, — turistai tokius suvenyrinius raktų žiedus labai vertina. Tie, kuriuos vilioja didesnio masto prekyba, gali už 9 milijonus lirų įsigyti prašmatnią „Testarosą“ ir parduoti ją dvigubai brangiau turtingiems užsieniečiams. Gera gyventi „Ferrari“ šešėlyje, liūliuojamiems garsiosios „Formulės 1“ šlovės, kuri kasdien vilioja šimtus besidominčių Fioriano trasomis.

Nepaisant ištikimybės firmai, darbininkų teisių gynimo tradicijos čia labai tvirtos. Organizuoti ir ryžtingi darbininkai, pavyzdžiui, 1966 metais privertė „Ferrari“ nedalyvauti „Grand prix“ lenktynėse Anglijoje. Taigi čia dirba kieto būdo italai. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie buvusį firmos šeimininką. Enzas Feraris turėjo tik vieną aistrą — lenktyninius automobilius. Štai jo žodžiai:

—Aš niekuomet nevaikštau į teatrą, niekuomet nesiilsiu. Geriausiai atostogas praleidžiu dirbtuvėse.

Tačiau ir prisiekę „feraristai“, ir visi kiti didžiuojasi, kad dirba tokioje prestižinėje įmonėje. Kai kuriose šeimose darbas „Ferrari“ firmoje netgi laikomas paveldima privilegija: tėvas atsiveda sūnų, dėdė sūnėną…

Vieno iš įmonės cechu centre išrikiuota įspūdinga robotų eilė — tai automatinė variklių surinkimo linija. Tik galutinis poliravimas atliekamas rankomis. Automatinio poliravimo buvo atsisakyta, kadangi dėl to sumažėjo variklių efektyvumas.

Paskutinės automobilių surinkimo ir dažymo operacijos taip pat atliekamos rankomis. Tai — Maranelo įmonės ypatumas. Enzas Feraris teikė absoliutų prioritetą kokybei, net jeigu tai buvo nuostolinga.

— “Ferrari“ turi būti geidžiamas, apie jį turi svajoti, jo laukti kaip mylimosios, — sakydavo jis.

1966 ir 1967 metais automobilių lenktynėse Manse „Ferrari“ mašinas pralenkė „Fordas“. Mažas Maranelo miestelis nebeįstengė konkuruoti su 400 tūkstančių koncerno „Ford“ dirbančiųjų. Antrąkart gyvenime Feraris kreipėsi pagalbos į FIAT. Sudaryta sutartis aiškiai buvo jam naudinga. Enzas išsaugojo 50 procentų kapitalo ir, svarbiausia, gavo išskirtinę teisę vadovauti lenktynių sektoriui.

— Aš kovoju kaip senas pavargęs liūtas, — kartojo jis.

Artėjo pabaiga. 1988 metų birželio pradžioje devyniasdešimtmetis sergantis Feraris merdėjo. FIAT žmonės, neslėpdami savo nekantrumo, ėmė vadovauti ir lenktynių sektoriui. Pagaliau po mėnesio Enzo vieta buvo laisva — jis mirė.

— Enzas Feraris troško parodyti savo miestelį visam pasauliui, — aiškina Evaristas Skamarelis.

Statant institutą miestelyje buvo įrengtas baseinas, sporto salė, futbolo aikštė, yra pradinė mokykla, piliečių centras ir, pagaliau, „Ferrari“ muziejus. Iš jo eksponatų daug kas bando atspėti „Ferrari“ sportinių mašinų mįslę, tačiau trukdo paslaptingumas, gaubiantis patį firmos įkūrėją. Feraris pavydžiai saugojo rankomis renkamų automobilių paslaptį ir įsileisdavo į gamyklą tik tuos žurnalistus, kurie neišmanė automobilių gamybos. Bet po jo mirties ši paslaptingumo skraistė pamažu ima plyšti.

— Jeigu tėvas būtų gyvas, vargu ar jam patiktų, kad parodose demonstruojami klasikiniai jo automobilių modeliai, — sako Pjeras Lardis Feraris, Enzo įkurtos firmos viceprezidentas. — Darome tai ne dėl reklamos, o norėdami parodyti žmogaus nueitą kelią. Geriausia reklama — maždaug 5 tūkstančiai laimėtų lenktynių. Tačiau, matyt, Enzo šlovė kiek nublanks, kai visi sužinos, kad jis vos vargais negalais baigė vidurinę mokyklą, retai kada išvažiuodavo iš Maranelo. Netgi žavėdavosi tik tomis moterimis, kurios buvo geros lenktynininkės…

Enzui Ferariui patiktų, kad firma, dabar priklausanti FIAT, laikytųsi jo priesakų: nedidintų gamybos, kad nenukentėtų kokybė. Kasdien čia išleidžiama tik po 17 automobilių.

Maranelo šeimininkas buvo doras pilietis ir doras parapijietis. Reguliariai šelpdavo vargšus, skirdavo lėšų kitiems miestelio reikalams. Paaukojo 150 milijonų lirų ir nupirko bažnyčiai žemės sklypą. Testamentu Enzas Feraris paliko dalį savo turto geriems klebono darbams. Tačiau donas Belua ir toliau tebegyvena vargingoje pastogėje, kadangi paskirta suma yra nedaloma. Tačiau palikimas jau siekia 4 ar 5 milijardus lirų, tad bažnyčios varpai dar ilgai šlovins „Ferrari“ pergales.

—Kažin, ar Prostas taps antruoju Ferariu? — postringauja seniai, susėdę Laisvės aikštėje priešais meriją.

O Alenas Prostas jau seniai pamiršo tuos laikus, kai tekdavo sprukti pro užpakalines viešbučių duris, nes neturėdavo kuo susimokėti už nakvyne. Dabar jis turtuolis. Ir, žinoma, vienas geriausių lenktynininkų. Dabar Ferrari triumfas – jo rankose.

Patiko? Pasidalink

Maranelas – Ferrari automobilių gimtinė

Maranelo klebonas donas Erijas Belua turi dvi žemiškas silpnybes: jis mėgsta sočiai pavalgyti, — tačiau kas, ranką prie širdies pridėjęs, išdrįs tvirtinti, kad rajumas tikrai yra nuodėmė? — o antroji dono aistra, žinoma, „Formulė 1“. Taip taip, ir šiemet Maranelo miestelyje visi, pradedant komunistų merija ir baigiant klebonu, laukė, kuri gi lenktynininką lydės didesnė sėkmė: triskart pasaulio čempioną Aleną Prostą ar jo varžovą Airtoną Seną. Tiesa, anksčiau klebono pasąmonėje paslapčia kirbėdavo mintis, kad „Formulė 1“ vis dėlto šėtono išmonė. Tačiau po Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II vizito 1988 metų liepą, kai pastarasis savo kelionės metu dėl „Ferrari“ automobilių netgi padarė lankstą, donas Erijas Belua, viena ranka laikydamas Bibliją, o kita — sukiodamas „rembo“ vairą, ėmė aiškinti: „Dievas sukūrė žmogų, panašų save, tad ir žmogus kiekvienoje kelionėje artėja prie Dievo.“ Tad Maranelo bažnyčios varpas ne vien kviečia tikinčiuosius į pamaldas: jis skamba vardan kiekvienos „Ferrari“ pergalės. Nors Maranelo gyventojams tokių įvykių priminti nereikia: vos išgirdę apie „Ferrari“ sėkmę, patys susirenka didžiausioje miestelio aikštėje ir džiaugsmingai signalizuoja automobilių klaksonais.

Maranelas — tai nedidelis tipiškas šiaurės Italijos miestelis, įsikūręs už 150 kilometrų į pietryčius nuo Milano. Senoviški rausvų plytų namai, keletas modernios konstrukcijos pastatų. 6 tūkstančiai gyventojų, kurių maždaug pusė remia doną Eriją Belua, o kiti yra mero ir komunistų partijos atstovo Džordžijo Gubertinio šalininkai. Tai tikras šio regiono istorinis dviprasmiškumas, nes abiem frakcijoms taikingai ir oriai išlaikyti savo pozicijas padeda „Ferrari“. Bet Senio, jos įkūrėjo Enzo Ferario, jau nebėra.

1918-1919 metų žiemą dvidešimtmetis Enzas atėjo prašyti darbo į FIAT firmą Turine. Atsakymas buvo trumpas: „Na ir kas, kad karo veteranas. Juk visų neįdarbinsim…“

—Atsidūriau gatvėje, — vėliau pasakojo jis. — Ėjau per „Valentino“ parką, rankoje tirpo gniūžtė sniego… Jaučiau, kaip nuo šalčio suragėjo drabužiai. Atsisėdau ant suolelio ir apsiverkiau… Tik po 29-erių metų Enzas Feraris tame pačiame mieste, kur viešpatavo FIAT, pajuto tikrąjį triumfo skoni. 1947-aisiais lenktyninis Ferario automobilis laimėjo „Grand prix“. Iškart po lenktynių Encas dingo, jo niekur negalima buvo rasti. Vienišas Enzas Feraris sėdėjo tame atmintiniame parke ant to paties suolelio.

— Be abejonės, tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime, veliau pasakojo jis žurnalistams.

Ir prisipažino, kad mėgstamiausias jo rašytojas Stendalis. Jo romanų herojai Fabricijus del Dongas arba ŽiuIjenas Sorelis panašiomis aplinkybėmis irgi grįžtų ant to paties suolelio. Na, o romanas „Raudona ir juoda“ taip pat suvaidino savo vaidmenį „Ferrari“ automobiliai dažomi šiomis spalvomis.

Nors kalbame apie šiuolaikinių automobilių gamybą, tačiau „Ferrari“ istorija iš tiesų prasidėjo tarsi Stendalio romanas. Tai tuštybės ir triumfo istorija.

Būdamas keturiasdešimties metų Enzas palieka vadovaujanti postą „Alfa Romeo“ ir grįžta į Modeną. Tam tikra prasme tai buvo pasipriešinimas ji supusiai aplinkai, kadangi nors ir užimdamas neblogas pareigas, Enzas turėjo keistoko žmogaus reputaciją: didžiulė aistra mašinoms bei lenktynėms ir atrodė jokiu ypatingų gabumų.

Kodėl gi jis, paprastas amatininkas, pradėjo nuo dvylikos cilindrų variklio kūrimo? Ogi todėl, kad gigantiškas „Pacard“ tuo metu buvo vienintelė firma, gaminusi tokius variklius.

— Man tai stimulas, iššūkis, kurį galėjau mesti pasauliui.

Maranelo istorija prasideda nuo 1943- ųjų. Mažame žemės ūkio miestelyje iki tol nebuvo jokių didesnių pramonės įmonių, kol iš Modenos nebuvo perkelta „Ferrari“ gamykla. Evaristas Skaramelis, senasis miestelio meras, palaikantis vietinius komunistus, aiškina, kad Enzas Feraris nusprendė perkelti savo firmą Maranela, skatinamas įgimto kuklumo ir gilaus potraukio prie žemės. Tačiau egzistuoja ir kita versija: autolenktynininkas, nuo pat pirmos fašistų partijos atsiradimo valandos jos šalininkas, taip atsakė į Dučės raginimą decentralizuoti pramonę.

Tačiau… nežino kairė, ką daro dešinė. „Ferrari“ gamykla sutrikdė iki tol ramų miestelio gyvenimą. Negražus, netinkantys čia gamybiniai korpusai, varginantis darbas juose. Senųjų gyventojų o jaunesni… Kiekvieną trečiadienį, turgaus diena, pasidalinę ant pakaušių nusmauktomis kepurėmis, jie sutraukia į pagrindinę aikštę, o iš ten išsiskirsto po užpakalinius kaviniu kambarius palošti kortomis, tarsi skubėdami pasislėpti nuo žvilgsnių, stebinčių juos iš portretų nuo visų viešųjų pastatų sienų. „Ferrari“ jiems yra viskas. Firma gali būti tironiška, tačiau niekuomet nepaliks savo darbininkų nelaimėje…

Patiko? Pasidalink

Ypač pavojingi vaikai su dviračiais ir dviratukais

Ypač pavojingi vaikai su dviračiais ir dviratukais. Vairuotojai privalo tie tik juos lenkti dideliu atstumu, bet ir, važiuodami greta, sumažinti greitį, pasiruošti staigiai stabdyti arba pasukti. Negalima būti ramiam ir matant motinos vedamą vaiką. Toks vaikas gali staiga ištrūkti iš motinos ir išbėgti į gatvę.

Taip pat pavojingi yra autobusai ir troleibusai, stojimo vietose. Iš priekio gali pasirodyti pėsčiųjų, mėginančių važiuojamąją dalį. Tų pėsčiųjų pradžioje nematyti, jie išnyra kritiniu momentu. Todėl pro autobusus ir troleibusus reikia važiuoti lėtai ir palikti iki jų ne mažesni kaip tarpą, kad šiame tarpe, reikalui esant, galėtų tilpti žmogus.

Vairuotojas, pamatęs pėstijį, išeinantį iš už autobuso priekio, privalo nedelsdamas dėl visa ko sustoti, nes neaišku, ar pėstysis sugebės sustoti, ar bandys perbėgti kelią prieš automobilį. Kartais padeda pasižiūrėjimas po stovėjimo vietoje stovinčio autobuso arba troleibuso ratais. Vairuotojas, ten pamatęs pėsčiųjų kojas, žino, kad jie tuojau pasirodys prieš automobilį.

Būtina suvokti atsakomybę, kurios imamės lenkiančiojo vairuotojo atžvilgiu

Pavojinga situacija susidaro ir netikėtai atidarius automobilio duris iš važiuojamosios dalies pusės bei pro jas išlipant žmogui. Todėl nereikia važiuoti arti automobilių, stovinčių dešinėje pusėje.

Nevertėtu netgi aiškinti, jog vairuotojai privalo būti ypač atsargūs, matydami kelią pereinantį invalidą. Šis žmogus turi ypatingą teisę, kad juo būtų rūpinamasi. Todėl nevalia jo gąsdinti, lenkiant tik paskutiniu momentu. Reikia suteikti jam galimybę ramiai pereiti gatvę, net sustabdant automobilį. Bet kuriuo atveju būtina, kad toks pėstysis orientuotųsi vairuotojo ketinimuose ir suprasti, kad šis ant jo nevažiuos ir leis jam pereiti. Ypač atsargiems reikia būti aklųjų atžvilgiu. Šiuos galima atskirti pagal baltą lazdelę arba pagal tai, kad juos lydi specialiai išdresiruoti šunys. Jokiu būdu neleistina signalizuoti, nes garsinis signalas tik nervina akluosius, bet apie nieką jiems nebyloja. Reikia atsargiai ir kiek galima tyliau lenkti akląjį iš užpakalio.

Važiuojamojoje dalyje ypač pavojingi neblaivūs žmonės, nes jie nebeturi savikontrolės jausmo ir nebegali tinkamai pasielgti. Vairuotojas niekada nežino, kaip pasielgs neblaivus, pamatęs artėjantį automobilį.

Pagrindinė sąlyga įveikti šoninį slydimą — sankabos išjungimas

Jis gali pasielgti nelogiškai, neatsargiai ir agresyviai. Kai iš pėsčiojo eisenos vairuotojas supranta, kad prieš jj neblaivus praeivis, turi nedelsdamas imtis visų atsargumo priemonių. Be to, stengtis jį lenkti tokiu atstumu, kad, neblaiviam puolus į automobilio pusę, negalėtų su juo susidurti.

Padėtis pablogėja vakare, kai sunkiau nustatyti pėsčiųjų nenormalų elgesį. Jeigu vairuotojas žino, kokiomis dienomis, kuriuo paros metu, kada ir kur padidėja neblaivių pėsčiųjų skaičius, tai jam labai praverčia.

Nepaprastai pavojingą situaciją sudaro žmonės, gulintys važiuojamojoje kelio dalyje tamsiu paros metu, netgi gana apšviestoje gatvėje. Tokie atsitikimai reti, bet visada turi tragiškų pasekmių. Važiuojamojoje dalyje žmonės gali gulėti dėl įvairių priežasčių: maskuojant įvykdytą nusikaltimą, netikėtai surėmus ligai, užmigus neblaiviam.

Automobilių supirkimas Šiauliai

Pažymėtina, kad, valdydami automobilį, esame linkę nepalankiai ir nemaloniai žiūrėti į pėsčiuosius. Ir, atvirkščiai, eidami pėsčiomis, tokį priešiškumą jaučiame vairuotojams. Neturime laikyti savęs „geresniais“ tik dėl to, kad valdome automobilį. j pėsčiuosius reikia žiūrėti palankiai ir nepykinti jų, taškant purvu, gąsdinant signalais ir akinant žibintą šviesa.

Po avarinis saugumas – priemonės kuriomis imamasi po eismo nelaimės

Kiekvieną temperamentą charakterizuoja šie požymiai

Patiko? Pasidalink

Nevalia palikti automobilio gatvės viduryje

Nevalia palikti automobilio gatvės viduryje, nes jis trukdo eismui ir kelia pavojingą situaciją.

Važiuojant dešinįjį kelio kraštą, pasirenkama patogi vieta: saulėtą dieną su šešėliu, lietingu oru — apsaugota iš viršaus, drėgnu oru — sausa, vakare — po žibintu. Čia nuovokumas ir greita orientacija geriausiai padeda.

Kai automobilis dėl gedimo sustoja eismo taisyklių draudžiamoje vietoje ir vairuotojas negali jo nustumti į kitą vietą.

Pašalinus gedimą, reikia nepamiršti susirinkti įrankių bei nepalikti ant kelio domkrato arba ratų veržlių rakto. Kadangi vakare, ypač lyjant, kelias blogai matyti, remontuojant automobilį kelyje, iš kairės kėbulo pusės įtaisoma lempa. Ji ne tik apšviečia darbo vietą, bet ir įspėja kitus vairuotojus apie pavojų susidurti su stovinčiu automobiliu. Šios taisyklės nepaisymas ne kartą buvo avarijos priežastimi.

Vibracija — tai aukšto dažnio ir mažų amplitudžių virpesiai

Gatvėje galima pašalinti tik mažus gedimus, pavyzdžiui, pakeisti ratą arba žvakę, išvalyti ir prapūsti degalų tiekimo vamzdynus ir t. t. Didesni gedimai taisytini remontinėse dirbtuvėse arba techninio aptarnavimo stotyse. Todėl, įvykus rimtam gedimui, kuriam pašalinti reikia ilgesnio laiko ir specialisto, tenka telefonu iškviesti techninės pagalbos automobilį, bet ne įrengti gatvėje taisyklą. Tuo automobiliu atvykusi brigada pašalins gedimą čia pat vietoje arba nuvilks sugedusį automobilį į remonto dirbtuvę.

Jeigu automašiną dėl kokių nors priežasčių tenka palikti gatvėje prietemoje ir negalima garantuoti gero jos matomumo dėl elektros įrengimų gedimo arba dėl to, kad nėra gatvėje šviečiančio žibinto, reikia ją pašalinti iš važiuojamosios dalies, pavyzdžiui, pastatyti ant šaligatvio, netgi ten, kur nėra pažymėtos stovėjimui vietos. Blogiausia išeitis iš sunkios situacijos yra palikti automobilį kelyje be šviečiančios lempos ir be vidinio apšvietimo, tačiau tai prieštarauja kelių eismo taisyklėms.

Jeigu vairuotojas signalizuoja apie judėjimo krypties pakeitimą, vadinasi, lenkia automobilį arba kliūtį

Kaip žinoma, tuo metu, kai įžiebiami gatvės žibintai, vairuotojai turi įjungti gabaritinę šviesą. Rekomenduojama ją įjungti kiek anksčiau, vos tik pradėjus temti, nes prietemoje automobilius sunku pamatyti todėl padidėja susidūrimo pavojus. Įjungti šiesą taip pat reikia reikia arba stiprioje pūgoje.

Viena iš paplitusių klaidų yra važiuoti naktį neįjungus priekinio kairiojo žibinto. Vairuotojui, važiuojančiam priešinga kryptimi, toks automobilis atrodo kaip motociklas be priekabos. Neapšviestoji automobilio pusė yra ypač pavojinga prasilenkiant.

Automobilių supirkimas Kaune

Pakankamai apšviestose gatvėse vairuotojai turi įjungti gabaritinę šviesą (ji dar vadinama miesto šviesa). Ši šviesa kelio neapšviečia, o tik nustato automobilio padėtį. Kai gatvė nepakankamai apšviesta, privalome įjungti artimą žibintų šviesą, žinoma, taisyklingai sureguliuotą, kad neakintume iš priekio važiuojančių vairuotojų. Bet kuriuo atveju važiuojame tokiu greičiu, kad galėtume sustoti tokiu atstumu, kuriame matome priešais kelią, apšviestą gatvės žibintų arba automobilio žibintų artima šviesa. Pavyzdžiui, konkrečioje situacijoje gerai matome priešais kelią 25 m atstumu, kelias sausas ir su šiurkščia danga. Mes žinome, jog šiomis sąlygomis automobilio stabdymo kelias (kartu su vairuotojo reakcijos keliu) sudaro apie 23 m, važiuojant apie 40 km/h greičiu. Taigi, turime riboti greitį iki nurodytos normos, kad galėtume sustabdyti automobilį pakankamu atstumu nuo tamsoje matomos kliūties.

Apsinuodijimo laipsnis ir jo simptomai nuo CO koncentracijos

Nikio Laudos sportinės karjeros kelias galėtų būti kvapą gniaužiančio filmo siužetu

Patiko? Pasidalink

Niekada nereikia ignoruoti kelio rodyklių nurodymų

Niekada nereikia ignoruoti kelio rodyklių nurodymų. Jeigu „kažkas nesueina“, geriau sustoti ir patikrinti važiavimo kryptį, negu, nuvažiavus keletą dešimčių kilometrų priekį, įsitikinti, jog suklysta. Tuo nebus gaištama laiko, be reikalo eikvojami degalų ir bus tausojami nervai.

Išvada gana paprasta: nors kelio rodyklės nesuklysdamos nukreipia mus reikalingu keliu, bet savo užduoti jos visiškai atlieka tik kartu su, naujausiu kelių žemėlapiu.

Šį pastaba įgauna pirmaeilę reikšmę, kai tenka važiuoti rūke.

Sunku „iš akies“ nustatyti teisingą važiavimo krypti, nes gerai žinoma sankryža rūke įgauna visiškai kitą vaizdą. Vairuotojas gali nepastebėti kelio atšakos, į kurią jis turi pasukti. Ištaisyti tokią klaidą jam bus nelengva.

Važiuojamosios dalies ženklinimas

Dažnokai mes šyptelime iš „menininkų“, kurie piešia važiuojamojoje kelio dalyje dailias juostas, lenktas linijas, „zebro“ tipo pėsčiųjų perėjas, ištisines ir brūkšnines linijas, daro rodykles ir užrašus, rūpestingai užštrichuoja saugumo saleles. Tačiau tie žmonės dirba svarbų darbą pagal kruopščiai paruoštus planus, kurių tikslas — sutvarkyti eismą ir padidinti jo saugumą.

Išnagrinėkime išilgai kelio važiuojamosios dalies einančias linijas, kurios gali ją dalyti (ypač automobilių keliuose) pusiau, atskirti vieną nuo kitos eismo juostas, nurodyti būtinas transporto priemonių eismo kryptis.

Brūkšninės linijos tėra orientyras; dalija važiuojamąją dalį į eismo juostas, kurių vairuotojai turi laikytis ir be reikalo nekeisti. Ištisinės išilginės linijos reikšmė ypatinga, nes jų nevalia nei kirsti, nei išvažiuoti už jų ribų, nei ant jų užvažiuoti. Taip pat nevalia sustoti greta tų linijų ir mažesniu negu 10 m atstumu nuo jų pabaigos.

Ištisinėmis išilginėmis linijomis gali būti atskirta nuo važiuojamosios dalies tramvajaus, bėgių juosta, ant kurios, žinoma, neleidžiama užvažiuoti automobiliams.

Tam tikruose kelio ruožuose, pavyzdžiui, kai kuriuose posūkiuose, eismo juostos atskiriamos dviguba linija, kurią sudaro ištisinė ir brūkšninė, nubrėžtos greta.

Tokia linija reiškia, kad, iškilus būtinybei, vairuotojas gali ją kirsti, važiuodamas j gretimą eismo juostą, tačiau tik iš brūkšninės linijos pusės.

Linijomis apribota eismo juosta reikia važiuoti taip, kad automobilis būtų tarp linijų. Jokiu būdu negali linija būti tarp ratų, nes tuo atveju automobilis užimtų abi gretimas eismo juostas.

Bet kuri linija, nubrėžta skersai važiuojamosios dalies, yra vadinamoji „stop“ linija. Tačiau, kai linija žymi perėją per važiuojamąją dalį, ji įpareigoja vairuotoją sustoti tik tuo atveju, jei toje perėjoje yra pėsčiųjų, kuriems automobilių eismas gali būti pavojingas. Beje, vairuotojas privalo sustoti prieš tą liniją (paprastai prieš skersinę liniją, esančią prieš pat perėjos juostos kraštinę liniją), kai šiame ruože eismas yra reguliuojamas šviesoforu ir dega raudona arba geltona šviesa.

TARYBINIŲ DŽIPŲ PIRMTAKAI

PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA

 

Patiko? Pasidalink

Pirmieji masiniai automobiliai: Zaporožietis ir Žigulis

Tarybiniai konstruktoriai „Zaporožiečiui“ parinko oru aušinamą variklį, nes toks dėl nesudėtingos gamybos technologijos, paprastesnės ir pigesnės eksploatacijos bei remonto labiau tiko mažo litražo automobiliui, be to, nebereikėjo sudėtingo ir brangaus radiatoriaus. Oru aušinami varikliai labai patvarūs ir patogūs eksploatuoti žiemą. Vienintelis jų trūkumas yra tas, kad kelia daugiau triukšmo negu vandeniu aušinami varikliai.

Oru aušinamas „Zaporožiečio“ variklis keturtaktis, karbiuratorinis, keturių cilindrų su viršutiniais vožtuvais. Cilindrai išdėstyti 90 laipsnių kampu dviem eilėmis. Variklio darbinis tūris — 748 cm3 (beveik du kartus mažesnis negu „Moskvič-407″). Esant 4000 sūkių per minutę, didžiausia variklio galia — 23 AG; suspaudimo laipsnis — 6,5; cilindro skersmuo — 66 mm, stūmoklio eiga — 54,5 mm. Variklis, pavarų dėžė ir užpakalinis tiltas sumontuoti vieną agregatą. Automobilio greitis — 80— 90 kilometrų per valandą, šimtui kilometrų kelio reikia 5,5 litro A-72 benzino (bako talpa — 30 1).

Keturių pavarų dėžės su sinchronizatoriais perjungimo svirtis įtaisyta grindyse, pagrindinės pavaros perdavimo skaičius — 5,12; sankaba vieno disko, sausa; ratų padangos be kamerų, 5,20-13. dydžio, slėgis jose mažas.

„Zaporožietis“ turi specialų šildytuvą, kuris šaltu metu pučia šiltą orą i priekinį stiklą ir šildo variklį bei kėbulą. Šildytuvas per valandą suvartoja ketvirtį litro benzino.

Be aprašytojo modelio, 1963-1969 metais buvo gaminamas „Zaporožietis“ (ZAZ-965A) su galingesniu 27 AG varikliu, taip pat modifikacija ZAZ-965B, skirta invalidams.

Nuo 1968 metų buvo pradėtas gaminti naujo modelio „Zaporožietis“ (ZAZ-966), turintis moderniškos formos kėbulą ir galingesnį variklį. Su nedideliais pakeitimais šis automobilis tebegaminamas iki šiol, o nuo 1972 metų gaminami ir „ZAZ-968″, kurie skiriasi nuo „ZAZ-966″ pakeista vidaus ir prietaisų skydo apdaila.

1970 metais naujojoje automobilių gamykloje prie Volgos, Toljačio mieste, buvo pagaminti pirmieji „Žiguliai“.

Automobilių supirkimas Kaune

Koks gi buvo tas pirmasis „Žigulis“ modelis, kuris sukėlė tokį didelį visos mūsų šalies automobilistų susidomėjimą? Kokios jo konstrukcinės ypatybės ir eksploataciniai duomenys? Modelis VAZ-2101 gaminamas jau antrą dešimtmetį, bet jo populiarumas bei paklausa nė kiek nemažėja.

Automobilio ilgis 4073 mm, plotis — 1611 mm, aukštis — 1440 mm, o svoris 945 kg. Kelio protarpis padidintas iki 170 mm. Buferiai turi iškyšas su guminiais intarpais, rankenos įleistos į duris„,Zigulių“ kėbului tenka visos apkrovos, atsirandančios važiuojant automobiliu: Automobilis turi 60 AG varikli su ketiniu keturių cilindrų bloku, penkių atramų alkūninį veleną, aliumininę galvutę, kurioje yra paskirstymo velenas, sukamas grandine. Šis variklis ilgaamžis ir patvarus, perspektyvios konstrukcijos.

Variklio karbiuratorius — vertikalus su nuosekliai įsijungiančiomis mišinio paruošimo kameromis. Jo dėka automobilis ekonomiškas, variklis dirba lygiai, labai palengvėja jo paleidimas žiemą. Efektyvus karbiuratorius, galingas generatorius ir akumuliatorius, naujas variklio tepalas leidžia lengvai užvesti varikli esant 25 laipsnių šalčiui.

Tinkami rūbai vairuotojui – neatsiejamas dalykas vairuojant

Automobilių keliai — sudėtinė visos transporto sistemos dalis

Patiko? Pasidalink

Pirmieji Benco ir Daimlerio automobiliai

AUTOMOBILIS „VYSTYKLUOSE“

Automobilių epocha prasidėjo prieš šimtą metų, kai buvo išrastas ir pagamintas vidaus degimo variklis. Visa XIX amžiaus pabaiga — atkaklūs bandymai „pakinkyti“ ji į ekipažą.

1885 metais vokiečių inžinieriai Karlas Bencas (Karl Benz) ir Gotlybas Daimleris, (Gottlieb Daimler), kurie niekada nebuvo susitikę ir net nebuvo Pažįstami, sukonstravo pirmuosius savaeigius ekipažus su vidaus degimo varikliais. K. Benco automobilis buvo triratis, G. Daimlerio ekipažas — dviem ratais — šiuolaikinio motociklo prototipas. 1886 metais G. Daimleris paties sukonstruotą vidaus degimo variklį pritaikė keturratei karietai ir kaip jo tėvynainis K. Bencas sukūrė pirmąjį Vokietijoje automobilį. Jie abu dabar laikomi automobilio išradėjais, o automobilio tėvyne Vokietija.

Šiandien pirmieji Benco, Daimlerio ir kitų automobilio kūrėjų pavyzdžiai gerokai stebina transporto muziejų jaunuosius lankytojus: dideli siauri ratai (ypač užpakaliniai), virbalų storio stipinai; vairas — plieninis iš grindų styrantis strypas su rankena; variklis įtaisytas, po vairuotojo sėdyne… Tačiau automobilio išvaizda greitai keitėsi: panašumas karietą vis mažėjo, variklis buvo perkeltas į priekį padarytas apvalus vairas.

Ne veltui sakoma, kad sunkiausia būti pranašu savame krašte: ir Benco, ir Daimlerio nedidelėmis serijomis pradėti gaminti automobiliai traukė dėmesį, stebino, netgi baugino, tačiau konservatyvūs vokiečiai dar negreit patikėjo automobilio ateitimi ir, žinoma, nė nemanė šių „technikos stebuklų“ pirkti. Nepatikliai ir net priešiškai gatvėmis tratančius. bencus bei daimlerius žiūrėjo kaizerinės Vokietijos valdžia: bandyti automobilius leidžiama tik naktį toli už miesto, gatvėse mašinų greitis ribojamas, iki 10 kilometrų per valandą, o vienas ano meto laikraštis „Policija neturi leisti, kad benzininis ekipažas sukeltų visam pasauliui pavojų!“ Kokią grėsmę gali kelti pasauliui automobilis, niekas tada negalėjo dorai paaiškinti, bet daug kam ji atrodė akivaizdi…

Tačiau kitose šalyse, kurios buvo daug palankesnės naujovėms, automobiliai plito. Prie automobilių populiarėjimo bene daugiausia prisidėjo prancūzai: jie ne tik pirko Benco automobilius, bet įsigiję licenciją Daimlerio varikliui sukūrė pirmuosius savo automobilius ir net suorganizavo pirmąsias automobilių lenktynes Paryžius—Ruanas. Pradėta savotiškai rungtis dėl „automobilizmo šalies“ vardo: iš pradžių. pirmavo Prancūzija, neilgam ją buvo nukonkuravusi Anglija, o dvidešimtojo amžiaus pirmąjį dešimtmetį į priekį išsiveržė Jungtinės Amerikos Valstijos, automobilizacijos lygiu iki šiol niekieno nepralenkta valstybė…

Bet grįžkime automobilio tėvynę, kuri daug vėliau už kaimynų kraštus pagaliau pripažino joje sukurtą „technikos stebuklą“: 1904 m. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II įsigijo „Mersedesą“.

Dabar „technikos stebuklas – mersas“ ypač superkama ir paklausi prekė Klaipėdoje tarp žmonių kurie tuo apsiima šiuo verslu, automobilių supirkimo kaina šiuo momentu yra adekvati rinkoje.

Greičio rekordus šturmuoja automobiliai su reaktyviniais varikliais

Automobilių supirkimas Klaipėdoje

Patiko? Pasidalink

Patogi vairuotojo sėdynė ne tik palaiko gerą jo savijautą, bet ir turi svarbią reikšmę eismo saugumui

Vairuotojo sėdynės reguliavimas

Patogi vairuotojo sėdynė ne tik palaiko gerą jo savijautą, bet ir turi svarbią reikšmę eismo saugumui. Tuomet ir ilga kelionė nevargina. Nepatogi sėdynė greitai nuvargina, pradeda skaudėti sąnarius, tirpsta kūnas, neigiamai veikia ir psichiką.

Svarbiausia yra tinkamai sureguliuoti atstumą nuo sėdynės iki vairo rato ir nustatyti sėdynės atkaltės kampą. Atstumas reguliuojamas, pasukant sėdynės paslinkimo rankenėlę. Tuo metu vairuotojas turi sėdėti ant sėdynės ir pasirinkti reikiamą atstumą. Paprastai vairuotojai pritraukia sėdynę per arti vairo rato. Tinkamas atstumas yra toks, kad rankos būtų šiek tiek sulenktos per alkūnes. Mažas atstumas nuo vairo rato iki vairuotojo krūtinės labai kliudo valdyti automobilį, ypač atliekant posūkius.

Sėdynė nustatytina taip, kad, esant normaliai koją padėčiai, keliai būtų 3-5 cm atstumu nuo apatinio vairo rato krašto ir šiek tiek paslinkę į priekį. Koją keliai jokiu būdu negali kliūti už vairo, statant pėdas ant pedalų.

Sėdynės atkaltės atlošimą galima reguliuoti tik kai kuriuose automobiliuose. Paprastai atkaltės atlošimas esti per didelis, ir vairuotojas sėdi beveik gulsčioje padėtyje. Tokia padėtis patogi keleiviams, bet nepageidautina vairuotojui, valdančiam automobilį. Patogesnė beveik vertikali sėdynės atkaltės padėtis. Tačiau, suprantama, vairuotojas privalo pats rasti kuo patogesnę sau padėti.

Daugelyje lengvųjų automobilių priekinių sėdynių atkaltės gali horizontaliai atsiversti. Patraukus sėdynę į priekį, atkaltė visiškai ištiesiama ir atsiduria vienoje plokštumoje su užpakaline sėdyne. Taip įrengiamos miegamosios vietos. Kaip sėdynes pertvarkyti į miegamąsias vietas, nurodoma automobilio eksploatavimo instrukcijoje.

Kad išmiegojus sėdynes būtų lengviau grąžinti į pradinę padėtį, reikia iš anksto pažymėti įprastinę jų vietą ant kilimėlio arba ant kreipiančiosios, kuria sėdynė juda. Tokiu būdu galima išvengti vargo, atstatant sėdynes į darbinę padėti.

Specapranga ir apvalkalai

Kelionei vairuotojas turi rengtis patogiai, kad drabužiai jo, ilgai sėdinčio prie vairo, nevaržytų. Avalynė privalo būti taip pat itin patogi ir minkšta, bet su kietu padu. Vairuojant automobilį, rekomenduojama dėvėti minkštus pusbačius su guminiu arba plastmasiniu padu. Labai nepatogi odinė, mažoka avalynė.

Apranga turi būti minkšta ir kiek galima pralaidi orui, kad vairuotojas neprakaituotą ir nešaltų. Todėl nerekomenduojama rengtis odine ar plastmasine apranga, kurią paprastai dėvi motociklininkai.

Galvos apdangalas, jei vairuotojas apskritai jį nešioja, neturi spausti galvos. Labai patogi yra beretė, kuri uždengia plaukus ir gerai praleidžia orą. Šviečiant itin ryškiai saulei, rekomenduojama panaudoti didokus snapelius. Tai gali būti kepurės snapeliai arba visiškai atskiri, su elastingu dirželiu.

Automobilių supirkimas Vilniuje tai puikus verslas gauti papildomus pinigelius

Ilgoje kelionėje vairuotojas mūvi pirštinėmis, kurios turi būti odinės, labai plonos ir laidžios orui su prapjovomis delno pusėje. Jos apsaugo rankas nuo prakaitavimo, ilgai laikant vairą. Žiemai reikia šiltų pirštinių ir avalynės. Kai rankos ir kojos šąla, vairuotojas nepatikimai valdo automobili.

Labai svarbu, kad, valdant automobilį, neprakaituotą nugara. Šiuo požiūriu labiausiai netinkami sėdynių apvalkalai iš dirbtinės odos. Nors jie ir gražūs, bet, nepraleisdami oro, yra labai kenksmingi vairuotojui. Net trumpoje kelionėje, ypač žiemą, sėdinčio ant tokio apvalkalo vairuotojo nugara esti visiškai šlapia. Todėl apvalkalus sėdynėms rekomenduojama siūti iš tankios, geriausia medvilninės medžiagos arba storos drobės. Tiesa, tokie apvalkalai atrodo kiek prasčiau, bet jie yra žymiai patogesni, geriau praleidžia orą ir apsaugo vairuotojo nugarą nuo prakaitavimo.

Ar galės automobilis važiuoti be vairuotojo, ar pakeis žmogų automatas?

PAVARŲ DĖŽIŲ VARIANTAI IR JŲ VEIKIMO PRINCIPAI

Patiko? Pasidalink

Darbingumas sumažėja išgėrus net visai nedaug alkoholio

Darbingumas sumažėja išgėrus net visai nedaug alkoholio. Veikiant mažoms alkoholio dozėms, sumažėja regėjimo ir klausos aštrumas, pablogėja spalvų suvokimas (ypač raudonos spalvos) ir regėjimo aštrumas. Labai sulėtėja judesio reakcijos. Specialiais tyrimais nustatyta, kad du trys bokalai alaus, kurio daugelis vairuotojų nelaiko alkoholiniu gėrimu, gali susilpninti, kai kurias fiziologines funkcijas.

Girtumo laipsnį rodo alkoholio kiekis kraujyje, koncentracija matuojama dešimtosiomis procento dalimis. Girtumo laipsnio funkcinis vertinimas priklausomai nuo alkoholio koncentracijos kraujyje. Girtumo laipsnis gali keistis priklausomai nuo sveikatos būklės, nuovargio, emocinės būklės, maisto, pripratimo prie alkoholio ir individualaus jautrumo jam.

Tyrimais nustatyta, kad vairuotojų, kurių kraujyje yra 0,3-0,9% alkoholio, nelaimingo atsitikimo tikimybė yra 7 kartus didesnė negu blaivių, vairuotojų, o tų, kurių kraujyje 1-1,4 prom, 30 kartų. Tų, kurių kraujyje alkoholio yra daugiau kaip 1,5 prom, nelaimingo ~atsitikimo tikimybė 55 kartus didesnė.

Eksperimentais nustatyta, kad net po mažos alkoholio dozės (apie 25 g) vairuotojas daugeliu atvejų pervertina savo galimybes vairuodamas automobilį, labai sumažėja jo sugebėjimas kritiškai vertinti eismo aplinkybes. Didėjant apsvaigimo laipsniui, šios ypatybės pasireiškia ryškiau, stiprėja noras rizikuoti.

Auto supirkimas Šiauliuose

Eksperimentais nustatyta, kad autobusų vairuotojai priklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio įvairiai rodė savo ryžtingumą: daug išgėrę vairuotojai daugeliu atvejų bandė važiuoti keliu, siauresniu už autobusą.

Alkoholis ilgai išlieka organizme. Tyrimai patvirtina,, kad kitą dieną po išgėrimo vairuotojų meistriškumas sumažėja dėl dėmesio susilpnėjimo ir nesugebėjimo susikaupti.

Tarybų Sąjungoje apsvaigusiems nuo alkoholio vairuotojams nepriklausomai nuo girtumo laipsnio neleidžiama vairuoti automobilio. Eismo taisykles pažeidę neblaivūs vairuotojai traukiami griežtesnėn atsakomybėn.

Stiprinant kovą su girtavimu ir alkoholizmu, RTFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1972 m. išleido įsaką ir keletą nutarimų, kurie padidina išgėrusių vairuotojų atsakomybę už transporto priemonių vairavimą. Išgėrusiam vairuotojui atimama teisė vairuoti transporto priemonę iki 2, o ne iki 1 metų, kaip anksčiau; antrą kartą prasižengus,— nuo 2 iki 5 metų (anksčiau buvo iki 3 metų). Be anksčiau numatytų bausmių, teismas gali uždrausti vairuoti transporto priemonę iki 5 metų.

Kovojant su vairuotojų alkoholizmu, administracinės priemonės yra būtinos, tačiau jos neišsprendžia problemos, jeigu auklėjamasis darbas autotransporto įmonėse yra žemo lygio, jeigu tų įmonių vadovai ir visuomeninės organizacijos su alkoholizmu kovoja nepakankamai aktyviai ir ryžtingai.

Šaltinis: Vairuotojo apsvaigimas alkoholiu yra pagrindinė eismo nelaimių blogybė

Patiko? Pasidalink

Mano istorija su dujų montavimu Kaune

Prieš porą metų nusprendžiau, kad užtenka važinėti benzinu ir jau pats laikas automobiliui montuoti dujų įrangą. Tada ir prasidėjo visa ši istorija. Kadangi esu apsukrus žmogus ir labai taupus ieškojau varianto kur dujų montavimas Kaune būtų pigiausias. Kadangi esu reklamos marketingo vadybininkas ieškojau tokios vietos kur galėčiau bent už tam tikrą kainą pasiūlyti ir savo paslaugas ir taip dar sutaupyti. Buvau nusiteikęs primokėti, bet apsikeisti paslaugomis. Vis būdas sutaupyti.
Siunčiau užklausas, skambinau… Ir blogiausia, kad rezultato praktiškai jokio. Kol vieną dieną atsirado veikėjas, kuris geriau jau būtų neatsiradęs. Tiesiog viskas skambėjo pernelyg gerai – dujas sumontuos pigiai, montavimas netruks ilgai, o ir kaina normali. Pavyko šiek tiek nusiderėti ir dujų montavimas vietoje 1800 litų kainavo 1600 litų. Lygiai tokios įrangos kokios norėjau. Na ir prasidėjo. Nuvežiau jiems automobilį… Dujų įranga turėjo būti sumontuota tą pačią dieną ir vakare jau turėjau atsiimti automobilį, tačiau… Tai pasirodė nerealu. Sakė, kad nespėja ir automobilį turėsiu atsiimti ryt. Tačiau jo tvarkyti nepabaigė ir sekančią dieną ir dujų įrangos montavimas mano automobiliui buvo baigtas tik praėjus dar vienai dienai.
Žmogus – serviso (jei tą garažą taip galima vadinti) savininkas sakė, kad specialiai man užims eilę, nes čia ir taip klientų pilna… Ir t.t. Bet kai atvažiavau pasiimti automobilį savininko dar nebuvo ir pasikalbėjau su mechaniku… Ir jis pasakė, kad tai tik penktas automobilis kuriam montuojama dujų įranga per paskutinius kelis mėnesius. Tad apie kokią dar eilę kalbame?

Kokios montavimo garantijos

Garantija pasirodo ne du metai, o atskiromis dalimis… Dar vėliau pasirodo, kad mano dujų įranga sumontuota ne Kaune, o kažkokiame kaime Radviliškio rajone (mat ten pigesni patentai). Na ką padarysi, tada pasidomėjau kaip su sąskaitos parašymu, tada paaiškino, kad sąskaitos laikas turės būti nurodytas vėlesnis arba ankstesnis, nes kaip tyčia dabar baigėsi patentas.
Na einam toliau. Pasirodo, kad pats savininkas, jei jį taip galima vadinti pats nieko nesupranta apie dujų įrangą ir jos montavimą. Geriausiu atveju žino tik teoriją. O jo darbuotojai nuolat keičiasi. Dėl to atsitikus bet kokiais bėdai reikia aiškintis ar meistras jau vietoje ar šiuo metu išvis yra koks nors specialistas ar šiuo metu meistro nėra ir reiks palaukti kol jis susiras naują. Tragedija. Terminų niekas nesilaiko, kaina salyginai didelė, aptarnavimas prastas. Na bet pereikime ir prie mano paslaugos. Viską atlikau greit, sutarėme 600 litų. Darbą atlikau, užsakovas buvo patenkintas… Bet bet bet… Savo pinigų niekaip neatgaunu, nes jis jų neva „neturi“.
Tai kaip yra? Jis verslininkas, o aš paprastas žmogus, bet pinigų jis neturi?

Patiko? Pasidalink