Reljefo vaizdavimas planuose ir žemėlapiuose

Linijoms orientuoti naudojami ir direkciniai kampai.

Linija BC ant elipsoido paviršiaus projekcijoje, bus pavaizduota kreive bdc. Per tašką B einančio meridiano projekcija taip pat bus kreiva linija SbP. Linijos BC geodezinis azimutas A projekcijoje bus nedeformuotas. Linija KL lygiagreti ašiniam meridianui, y — meridianų artėjimo kampas. Kampas a, kurį sudaro šiaurinis linijos, lygiagrečios ašiniam meridianui, galas su styga bc vadinamas linijos bc direkciniu kampu plokštumoje.

Kartais linijoms orientuoti naudojamas rumbas, t. y. kampas, kurį sudaro linija ir artimesnis jai meridiano, einančio per tos linijos tašką, galas.

Reljefo vaizdavimas planuose ir žemėlapiuose

Vietovės nelygumų visuma vadinama reljefu. Reljefas yra vienas iš svarbiausių vietovės elementų. Ji sudaro pavieniai elementai:

Išsiskirianti vietovėje aukštuma pagal aukštį vadinama kalnu arba kalva. Skiriama kalno viršūnė, papėdė ir šlaitai (nuokalnės).

Ištęstos formos kalnas vadinamas kalnagūbriu. Tokias aukštumas sudaro šlaitai ir viršutinė linija — vandenskyra.

Uždara įduba vadinama dauba. Daubą sudaro sienelės ir dugnas

Ištęsta ir žemiausioje pusėje atvira )duba pagal formą ir didumą vadinama slėniu, griova, tarpekliu, kanjonu. Skiriami įdubos šlaitai ir vandentakos linija.

Šlaitas gali būti lėkštas arba status. Status šlaitas, staiga pereinantis į lėkštą, sudaro terasų.

Du gretimi kalnai su įduba tarp jų vadinami balnakalniu. Paprastai balnakalniu prasideda slėnio aukštupys.

Yra skiriamas mikroreljefas ir makroreljefas, t. y. reljefas su tam tikrais neryškiais ir labai ryškiais elementais.

Reljefo formų susidarymo dėsningumus nagrinėja geomorfologija. Šiuos dėsningumus reikia žinoti, norint teisingai pavaizduoti reljefą plane arba žemėlapyje.

Reljefas planuose ir žemėlapiuose vaizduojamas horizontalėmis, kurios dar vadinamos izohipsėmis. Žemėlapiuose reljefas gali būti vaizduojamas dar spalvomis arba horizontalėmis ir spalvomis. Spalvų gama prasideda tamsiai žalia ir baigiasi tamsiai ruda.

Pavyzdžiui, reljefo elementas — kalnas — tariamai supjaustomas lygio paviršiais, lygiagrečiais pagrindiniam lygio (geoido) paviršini. Atstumas tarp tų paviršių svambalo linijos kryptimi turi būti vienodas. Jis vadinamas horizontalių laiptu ir žymimas raide h.

Nedideliame Žemės paviršiaus plote lygio paviršius galima pakeisti horizontaliomis plokštumomis.

Plokštumų susikirtimo su kalnu linijos vadinamos horizontalėmis, kurios ortogonaliai projektuojamos lygio paviršių. Pavaizdavus jas tam tikru masteliu popieriaus lape, gaunamas kalno planas.

Taigi horizontalė yra vienodo aukščio taškus jungianti linija. Reali horizontalė yra, pavyzdžiui, ežero vandens horizontas, kai vanduo ramus.

Magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra.

Teoriniai Gauso ir Kriūgerio projekcijos pagrindai

Tarkime, kad Žemės elipsoidas patalpintas cilindre ir zonos ašinis meridianas jį liečia. Zonos meridianų ir paralelių tinklas yra projektuojamas cilindro paviršiuje taip, kad zona būtų pavaizduota konforminėje (lygiakampėje) projekcijoje ir būtų galima linijų ilgius apskaičiuoti.

Teoriniai Gauso ir Kriūgerio projekcijos pagrindai nagrinėjami aukštosios geodezijos kurse.

Tarkime, kad cilindras perpjaunamas per sudaromąsias, einančias per ašigalius, ir ištiesiamas plokštumoje. Taip gaunama zonos projekcija. Ši projekcija 1825-1830 m. pasiūlyta ir išnagrinėta Gauso, o 1912 m. detalizuota Kriūgerio, vadinama Gauso ir Kriūgerio projekcija. Ašinis meridianas ir ekvatorius projekcijoje vaizduojami tiesiomis statmenomis linijomis, kurios sudaro stačiakampės koordinačių sistemos ašis. Kiti meridianai ir paralelės vaizduojami kreivėmis. Tačiau žemėlapio lape meridianų kreivumas nebus pastebimas, o paralelių kreivumas žymus tiktai smulkaus mastelio žemėlapiuose. Todėl meridianai žemėlapių lapuose vaizduojami tiesėmis. Koordinačių pradžios taškas yra ašinio meridiano ir ekvatoriaus sankirtos taškas. Abscisių ašimi laikoma ašinio meridiano projekcija. Taško padėtis kiekvienoje zonoje apibūdinama stačiakampėmis koordinatėmis. Kiekviena zona susijusi atskira stačiakampių koordinačių sistema. Todėl ši sistema ir vadinama stačiakampe zonine koordinačių sistema.

Geodezijoje naudojama dešinioji stačiakampių koordinačių sistema (matematikoje naudojama kairioji koordinačių sistema). Ketvirčiai numeruojami laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi.

Kadangi Lietuva yra šiauriniame pusrutulyje, tai visų taškų Gauso ir Kriūgerio projekcijoje abscisės yra teigiamos. Jei taškas yra į rytus nuo abscisių ašies, jo ordinatė teigiama, jei į vakarus, — neigiama. Kad zonos ribose visų taškų ordinatės būtų teigiamos, prie kiekvienos ordinatės pridedama po 500 km. Prieš ordinatę nurodomas zonos numeris.

Kad būtų paprasčiau naudotis žemėlapiu, kiekvienoje zonoje brėžiamos linijos, lygiagrečios abscisių ir ordinačių ašims. Gaunamas stačiakampių koordinačių tinklas. Pagal žemėlapio mastelį tinklas braižomas kas 1 km (1:25,000, 1:50 000), kas 2 km (1:100 000) arba kas 10 km (1:200 000). Jis dar vadinamas kilometriniu tinklu.

Pagal zoninės koordinačių sistemos savybes visi vieno mastelio žemėlapių lapai zonose gali būti sudedami vienas prie kito be plyšių ir neperdengiant. Tačiau gretimų zonų žemėlapių kolonose, tokių plyšių bus. Bendra dviejų zonų meridiano projekcija vienoje zonoje bus lankas SMP, kitoje — lankas SiMP’. Šie lankai turi tik vieną lietimosi tašką. Praktiškai abi bendro meridiano projekcijos tam tikrame atstume sutaps, bet kilometriniai tinklai bus išsidėstę vienas kito atžvilgiu tam tikru kampu ir sudarys atskiras sistemas. Todėl vienos zonos kraštinių žemėlapių lapų kilometrinis tinklas pratęsiamas gretimuose kitos zonos lapuose. Reikia, kad vakarinė zona dengtų rytinę 30′ pločio juosta ir rytinė dengtų vakarinę 7,5′ pločio juosta. Taigi kiekvieno kraštinio zonos žemėlapio lapo kraštuose būna dvigubas kilometrinis tinklas.

Ašinio meridiano projekcija vaizduojama nedeformuota. Tolstant nuo ašinio meridiano, linijų deformacijos didėja. Gauso ir Kriūgerio projekcijoje linijos yra ilgesnės negu elipsoido paviršiuje.

Lietuvos geografinėje platumoje 6° zonos plotis bus lygus apie 500 km, o 3° — apie 250 km; 3° zonai sudaromi 1:5000, 1:2000 ir stambesnių mastelių planai.

Turint taškų geodezines koordinates, galima skaičiuoti jų koordinates ir stačiakampėje zoninėje koordinačių sistemoje.

Kartais, ypač esant nedideliam Žemės paviršiaus plotui, kai arti nėra geodezinių taškų su žinomomis Gauso ir Kriūgerio koordinatėmis arba kai nereikia tokių koordinačių skaičiuoti, pavyzdžiui, sudarant statybos aikštelėje statybos tinklą, naudojama lokalinė stačiakampių koordinačių sistema. Abscisių ašis orientuojama pagal meridianą arba nukreipiama lygiagrečiai svarbiausioms inžinerinių statinių ašims. Koordinačių pradžios taško koordinatės pasirenkamos.

Pagrindinės vandens vartotojų kategorijos ir vandens suvartojimo normos

Vandentiekio bokštas gali būti pastatytas prieš miesto gyvenvietės skirstomąjį vandentiekio tinklų teritorijoje ar kitoje miesto ar gyvenvietės teritorijos vietoje arba už jos ribų, t. y. skirstomojo vandentiekio tinklo gale.

Kai vandentiekio bokštas pastatytas už vandeniu aprūpinamo objekto ribų, t.y. priešingoje pusėje, negu visi kiti vandentiekio įrenginiai, arba gyvenvietės teritorijoje, tokia vandentiekio schema vadinama sistema su kontrarezervuaru.

Grupiniai, rajoninių, geležinkelio transporto, taip pat specialios paskirties objektų vandentiekiai savo schemomis, įrenginių paskirtimi, sudėtimi bei išdėstymu gali griežtai skirtis nuo miestų ar gyvenviečių vandentiekio pagrindinės schemos. Dideliu schemų įvairumu ir įrenginių sudėtingumu pasižymi pramonės, iš dalies ir žemės ūkio įmonių vandentiekiai, apie kuriuos žinių dėl mažos veikalo apimties neįmanoma pateikti.

Sudarant vandentiekio projektą, reikia turėti atitinkamą medžiagą, kuria remiantis nustatomi ir apskaičiuojami įvairūs duomenys, reikalingi vandentiekio įrenginiams projektuoti. Vandens vartotojų teritorinis išsidėstymas, jų skaičius ir perspektyvinis vystymas imamas toks, kuris numatytas miesto ar gyvenvietės generaliniame plane. Vandentiekio įrenginiai turi būti projektuojami perspektyviniam laikotarpiui, nurodant jų statybos eiliškumą taip, kad, įvykdžius pirmos eilės įrenginių statybą, būtų galima juos vėliau praplėsti, nesutrikdant jau veikiančių įrenginių normalaus technologinio darbo režimo. Įrenginių apimtis projektuojamai statybos eilei apskaičiuojama iš tų duomenų, kurie numatyti generaliniame plane tam tikram perspektyviniam laikotarpiui.

Pagrindinės vandens vartotojų kategorijos ir vandens suvartojimo normos

Vandentiekio tiekiamą vandenį gali vartoti įvairūs vartotojai įvairiems reikalams. Miestuose, gyvenvietėse pagrindiniai vandens vartotojai yra:

Gyventojai ir dirbantieji pramonės bei žemės ūkio įmonėse, kurie vandenį vartoja gėrimui, valgiui gaminti, buto ir kūno švarai palaikyti, baltiniams skalbti, sanitariniams-higieniniams ir kitiems, t. y. Vadinamiems reikalams. Šios kategorijos vandens vartotojus centralizuotas vandentiekis turi visiškai patenkinti.

Vandens kiekis, kurį vienas žmogus suvartoja per parą arba vienas asmuo, dirbąs pramonės ar žemės ūkio įmonėje per darbo pamainą, vadinamas vandens suvartojimo norma. Vandens kiekis vartojamas buitiniams-ūkiniams reikalams, esti nepastovus. nes priklauso nuo miesto, gyvenvietės dydžio, jos sutvarkymo, santechninių įrenginių butuose bei įmonių patalpose, klimatinių ir daugelio kitų veiksnių, todėl per metus, sezoną ir net parą keičiasi. Projektuojant vandentiekio įrenginius, reikia žinoti ne tik vidutines, bet ir maksimalias vandens suvartojimo normas.

Nurodytos gyventojų buitiniams-ūkiniams reikalams naujos vandens suvartojimo normos, kurios gali būti taikomos sąlygomis, projektuojant miestų gyvenviečių vandentiekį.

Vis labiau plečiantis miestų, gyvenviečių tvarkymo darbams, didėjant įvairios paskirties objektų statybai, kylant materialiniam kultūriniam darbo žmonių lygiui, vandens suvartojama mūsų šalies miestuose, gyvenvietėse kasmet vis daugiau. Didesniems miestams, atskirais atvejais ir gyvenvietėms, ypač kurortinio tipo, vandens suvartojimo normos gali būti priimtos ir didesnės.

Dažymo darbams reikia daug ir įvairių medžiagų

Dažymo darbams reikia daug ir įvairių medžiagų. Jos paprastai skirstomos į tris grupes:

1) sausi dažai, arba pigmentai,

2) dažus jungiančios medžiagos, arba jungikliai,

3) pagalbinės medžiagos. 1š šių medžiagų ir sudaromi visi dažymui reikalingi mišiniai bei dažai.

  1. PIGMENTAI

Pigmentais įprasta vadinti sausus dažų miltelius, netirpstančius nei vandenyje, nei aliejuje, nei eteriniuose skysčiuose. Pigmentai, sumaišyti su klijų skiediniu, pokostu ar laku, neperšviečiami dengia dažomąjį paviršių.

Sienoms, baldams ir panašiems paviršiams dažyti vartojami tik dengiantieji netirpūs pigmentai (dažai), kurie, be to, dar neturi pakisti nuo šviesos ir turi būti patvarūs cheminiams (šarmų, rūgščių, dujų) poveikiams.

Prieš dažymo darbus reikia išvežti ne tik senus, bet ir vis dar naudojamus baldus iš buto, biuro ar kitų patalpų. Taip pat daug susikaupia statybinių šiukšlių.

Pagal kilmę ir gamybos būdą pigmentus galima grupuoti taip:

1) mineraliniai natūralūs,

2) mineraliniai dirbtiniai,

3) organiniai natūralūs

4) organiniai dirbtiniai.

Mineraliniai natūralūs (žemės kilmės) pigmentai kai kur ištisais spalvotų mineralinių junginių klodais randami žemėje. Iškastoji žaliava dar atitinkamai perdirbama.

Kai kurie dirbtiniai pigmentai, pavyzdžiui, geležies raudė (surikas), mumija, marso raudonieji ir geltonieji, savo kokybe yra labai panašūs į natūraliuosius mineralinius pigmentus. Kiti, kaip, pavyzdžiui, chromo geltonieji ar Berlyno mėlynieji yra nepatvarūs kalkėse, ultramarinas — nepatvarus rūgštyse, cinoberis, litoponas — šviesoje tamsėja, švino baltieji — nuo sieros vandenilio dujų pajuosta ir t. t. Be to, nors kai kurių pigmentu spalvos atrodo gražios, tačiau jos greitai išblunka. Taip atsitinka dažniausiai su tais pigmentais, kurie yra pagražinti anilino ar kuriais kitais nepatvariais dirbtiniais organiniais dažalais.

Organiniai natūralūs (augaliniai ir gyvuliniai) pigmentai statybiniam dažymui dabar beveik nevartojami. Juos pilnai atstoja panašūs organiniai dirbtiniai pigmentai — dažlakiai, pavyzdžiui, alizarino kraplakas, alizarino karminas ir kt. Iš plačiausiai vartojamų paminėtini juodieji pigmentai suodžiai :(lempiniai, dujiniai ir kt.).

Organiniai dirbtiniai pigmentai-dažlakiai gaminami sudėtingu cheminiu būdu jungiant akmens anglies dervos dažalus su mineraliniais užpildais arba substratais (sunkiuoju arba lengvuoju špatu, kaolinu, raude ir pan.).

Dažlakių spalvos yra, palyginti, ryškios, intensyvios ir labai gražios, bet dažniausiai nepastovios. Kai kurie dažlakiai dalinai tirpsta vandenyje, aliejuje ir skiedikliuose. Su tokiais pigmentais maišytais dažais nudažyti paviršiai greitai išblunka, o perdažius — jų spalva dėmėmis prasimuša pro juos dengiantį kitų, ypač šviesių, dažų sluoksnį. Čia nurodytieji dažlakiai yra, palyginti, patvarūs.

Nuo grynų mineralinių pigmentų dažlakius galima atskirti, juos padeginus. Deginant organinė dažomoji medžiaga (dažalas) sudega, o lieka tik mineralinė — užpildas arba substratas.

Gryni ir mišrūs pigmentai. Pirmieji — tai chemiškai gryni mineralinių arba organinių junginių pigmentai. Antrieji — tų pat grynų pigmentų mechaniniai mišiniai su pigesnėmis medžiagomis — užpildais. Brangius pigmentus statybinių dažų atpiginimo tikslu yra priimta ir leidžiama maišyti su pigesnėmis medžiagomis. Tačiau, jeigu tokiame mišinyje pigmento tėra vos pėdsakai — o tai gana dažnai gali pasitaikyti, — tai jau yra nebe dažai, o niekalas.

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams.

Išdažius senas sienas nauja spalva verta atsivežti baldus ir buitinę techniką, ją reikia surinkti atnaujintose patalpose.

Ypač pavojingi vaikai su dviračiais ir dviratukais

Ypač pavojingi vaikai su dviračiais ir dviratukais. Vairuotojai privalo tie tik juos lenkti dideliu atstumu, bet ir, važiuodami greta, sumažinti greitį, pasiruošti staigiai stabdyti arba pasukti. Negalima būti ramiam ir matant motinos vedamą vaiką. Toks vaikas gali staiga ištrūkti iš motinos ir išbėgti į gatvę.

Taip pat pavojingi yra autobusai ir troleibusai, stojimo vietose. Iš priekio gali pasirodyti pėsčiųjų, mėginančių važiuojamąją dalį. Tų pėsčiųjų pradžioje nematyti, jie išnyra kritiniu momentu. Todėl pro autobusus ir troleibusus reikia važiuoti lėtai ir palikti iki jų ne mažesni kaip tarpą, kad šiame tarpe, reikalui esant, galėtų tilpti žmogus.

Vairuotojas, pamatęs pėstijį, išeinantį iš už autobuso priekio, privalo nedelsdamas dėl visa ko sustoti, nes neaišku, ar pėstysis sugebės sustoti, ar bandys perbėgti kelią prieš automobilį. Kartais padeda pasižiūrėjimas po stovėjimo vietoje stovinčio autobuso arba troleibuso ratais. Vairuotojas, ten pamatęs pėsčiųjų kojas, žino, kad jie tuojau pasirodys prieš automobilį.

Būtina suvokti atsakomybę, kurios imamės lenkiančiojo vairuotojo atžvilgiu

Pavojinga situacija susidaro ir netikėtai atidarius automobilio duris iš važiuojamosios dalies pusės bei pro jas išlipant žmogui. Todėl nereikia važiuoti arti automobilių, stovinčių dešinėje pusėje.

Nevertėtu netgi aiškinti, jog vairuotojai privalo būti ypač atsargūs, matydami kelią pereinantį invalidą. Šis žmogus turi ypatingą teisę, kad juo būtų rūpinamasi. Todėl nevalia jo gąsdinti, lenkiant tik paskutiniu momentu. Reikia suteikti jam galimybę ramiai pereiti gatvę, net sustabdant automobilį. Bet kuriuo atveju būtina, kad toks pėstysis orientuotųsi vairuotojo ketinimuose ir suprasti, kad šis ant jo nevažiuos ir leis jam pereiti. Ypač atsargiems reikia būti aklųjų atžvilgiu. Šiuos galima atskirti pagal baltą lazdelę arba pagal tai, kad juos lydi specialiai išdresiruoti šunys. Jokiu būdu neleistina signalizuoti, nes garsinis signalas tik nervina akluosius, bet apie nieką jiems nebyloja. Reikia atsargiai ir kiek galima tyliau lenkti akląjį iš užpakalio.

Važiuojamojoje dalyje ypač pavojingi neblaivūs žmonės, nes jie nebeturi savikontrolės jausmo ir nebegali tinkamai pasielgti. Vairuotojas niekada nežino, kaip pasielgs neblaivus, pamatęs artėjantį automobilį.

Pagrindinė sąlyga įveikti šoninį slydimą — sankabos išjungimas

Jis gali pasielgti nelogiškai, neatsargiai ir agresyviai. Kai iš pėsčiojo eisenos vairuotojas supranta, kad prieš jj neblaivus praeivis, turi nedelsdamas imtis visų atsargumo priemonių. Be to, stengtis jį lenkti tokiu atstumu, kad, neblaiviam puolus į automobilio pusę, negalėtų su juo susidurti.

Padėtis pablogėja vakare, kai sunkiau nustatyti pėsčiųjų nenormalų elgesį. Jeigu vairuotojas žino, kokiomis dienomis, kuriuo paros metu, kada ir kur padidėja neblaivių pėsčiųjų skaičius, tai jam labai praverčia.

Nepaprastai pavojingą situaciją sudaro žmonės, gulintys važiuojamojoje kelio dalyje tamsiu paros metu, netgi gana apšviestoje gatvėje. Tokie atsitikimai reti, bet visada turi tragiškų pasekmių. Važiuojamojoje dalyje žmonės gali gulėti dėl įvairių priežasčių: maskuojant įvykdytą nusikaltimą, netikėtai surėmus ligai, užmigus neblaiviam.

Automobilių supirkimas Šiauliai

Pažymėtina, kad, valdydami automobilį, esame linkę nepalankiai ir nemaloniai žiūrėti į pėsčiuosius. Ir, atvirkščiai, eidami pėsčiomis, tokį priešiškumą jaučiame vairuotojams. Neturime laikyti savęs „geresniais“ tik dėl to, kad valdome automobilį. j pėsčiuosius reikia žiūrėti palankiai ir nepykinti jų, taškant purvu, gąsdinant signalais ir akinant žibintą šviesa.

Kambarinių gėlių tręšimas ir dauginimas

TRĘŠIMAS

Kad kambarinės žydinčios gėlės galėtų normaliai augti ir vystytis, jos turi gauti pakankamai azoto, fosforo, kalio ir kitų elementų. Dažnai šių elementų neužtenka, nes vazonuose yra nedaug žemės. Todėl gėlės papildomai tręšiamos organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.

Iš organinių trąšų kambarinėms gėlėms geriausia naudoti šias trąšas: galvijų arba arklių mėšlo ir paukščių išmatų srutas, kaulų bei kraujo miltus ir galvijų sausą mėšlą.

Mėšlo srutos gaminamos taip: į statinę arba kibirą pridedama trečdalis galvijų arba arklių, vištų ar balandžių šviežių išmatų, o likusioji indo dalis pripilama vandens. Taip paruoštos srutos rauginamos apie dvi savaites, paskui perkošiamos, ir jomis laistomos gėlės.

Galvijų ar arklių mėšlo srutos atskiedžiamos vandeniu 4-5 kartus, o paukščių srutos —10 kartą.

Kaulų bei kraujo miltai ir sausas galvijų mėšlas dedami į žemių mišinius. Pavyzdžiui, 1 kg žemių mišinio dedama po 2-3 g kaulų ir kraujo miltų ir 4-5 g sauso sutrinto gryno galvijų mėšlo. Žemių mišiniai paruošiami 1-2 mėnesius prieš persodinant gėles.

Šeimininkės, kaip neblogą trąšą, gali panaudoti nuplautos, šviežios, nesūdytos mėsos vandenį. Juo laistomos gėlės gerai auga.

Kambarinėms žydinčioms gėlėms tręšti, kaip fosforo trąša, labai tinka klijai. Jie paruošiami taip: 2 g klijų virinami 1 litre vandens kol visiškai užsileidžia. Ataušintais klijais laistoma, o po kelių valandų žemės paviršius vazonuose supurenamas.

Iš mineralinių trąšų kambarinėms gėlėms tręšti tinka amonio salietra, superfosfatas ir kalio druska. Šios trąšos dažniausiai naudojamos kaip mišiniai, 1-2 g 1 litrui vandens.

Apskritai gėles tręšti galima tik gerai įsišaknijusias, sveikas ir tik sparčiausio augimo metu. Tręšiama kas 10-15 dienų.

DAUGINIMAS

Dalis kambarinių žydinčių gėlių dauginamos sėklomis (kalceolarijos, raktažolės, cinerarijos, ciklamenai ir kt.). Tačiau dauguma gėlių dauginamos tik vegetatyviniu būdu: auginiais, kero dalijimu, svogūnėliais „vaikučiais“, šakniagumbiais, lapais.

Dauginimas sėklomis. Sėkloms pasėti reikia turėti vazonėlių, molinių lėkščių arba dėžučių. Indai prieš sėjimą išplaunami karštu vandeniu arba išdezinfekuojami formalinu (1:300), ir įruošiamas drenažas vandeniui nutekėti.

Sėjimui žemė turi būti puri, trąši, drėgna, neutralios reakcijos, praleidžianti vandenį, neapkrėsta piktžolėmis, grybinėmis ligomis ir kenkėjais. Gerai, kai žemė paruošiama, atsižvelgiant į kiekvienos gėlės reikalavimus, tačiau paprastai ji ruošiama lengvos sudėties, sudaryta viržinės arba durpinės, lapinės žemės ir smėlio (santykiu 2:2:1).

Pasėtos sėklos apiberiamos smėlinga žeme arba smėliu tokio storumo sluoksneliu, kokio didumo yra sėklos. Labai smulkių sėklų (begonijų, gloksinijų, kalceolarijų) apiberti žemėmis nereikia. Sėklos paliejamos laistytuvėliu per tankų sietelių arba puiverizatoriumi ir pridengiamos stiklu. Daiginamos šiltoje vietoje prie krosnies ar radiatoriaus, esant 18-20° temperatūrai. Reikia žiūrėti, kad žemė nebūtų šlapia ar sausa — ji turi būti visą laiką drėgna.

Sėkloms pradėjus dygti, stiklas nuimamas, o indai statomi į vėsesnę, šviesią vietą. Pradėję leisti trečią lapelį, daigeliai išpikuojami. Žemė paruošiama tokia pat, kaip sėjai. Pikuojant trečdaliu sutrumpinamos daigelio šaknelės, kad išaugtų geresnė šaknų sistema.

Smulkūs daigeliai pikuojami du kartus, o stambūs — vieną kartą.

Rožių žydėjimo reguliavimas

Nevalia palikti automobilio gatvės viduryje

Nevalia palikti automobilio gatvės viduryje, nes jis trukdo eismui ir kelia pavojingą situaciją.

Važiuojant dešinįjį kelio kraštą, pasirenkama patogi vieta: saulėtą dieną su šešėliu, lietingu oru — apsaugota iš viršaus, drėgnu oru — sausa, vakare — po žibintu. Čia nuovokumas ir greita orientacija geriausiai padeda.

Kai automobilis dėl gedimo sustoja eismo taisyklių draudžiamoje vietoje ir vairuotojas negali jo nustumti į kitą vietą.

Pašalinus gedimą, reikia nepamiršti susirinkti įrankių bei nepalikti ant kelio domkrato arba ratų veržlių rakto. Kadangi vakare, ypač lyjant, kelias blogai matyti, remontuojant automobilį kelyje, iš kairės kėbulo pusės įtaisoma lempa. Ji ne tik apšviečia darbo vietą, bet ir įspėja kitus vairuotojus apie pavojų susidurti su stovinčiu automobiliu. Šios taisyklės nepaisymas ne kartą buvo avarijos priežastimi.

Vibracija — tai aukšto dažnio ir mažų amplitudžių virpesiai

Gatvėje galima pašalinti tik mažus gedimus, pavyzdžiui, pakeisti ratą arba žvakę, išvalyti ir prapūsti degalų tiekimo vamzdynus ir t. t. Didesni gedimai taisytini remontinėse dirbtuvėse arba techninio aptarnavimo stotyse. Todėl, įvykus rimtam gedimui, kuriam pašalinti reikia ilgesnio laiko ir specialisto, tenka telefonu iškviesti techninės pagalbos automobilį, bet ne įrengti gatvėje taisyklą. Tuo automobiliu atvykusi brigada pašalins gedimą čia pat vietoje arba nuvilks sugedusį automobilį į remonto dirbtuvę.

Jeigu automašiną dėl kokių nors priežasčių tenka palikti gatvėje prietemoje ir negalima garantuoti gero jos matomumo dėl elektros įrengimų gedimo arba dėl to, kad nėra gatvėje šviečiančio žibinto, reikia ją pašalinti iš važiuojamosios dalies, pavyzdžiui, pastatyti ant šaligatvio, netgi ten, kur nėra pažymėtos stovėjimui vietos. Blogiausia išeitis iš sunkios situacijos yra palikti automobilį kelyje be šviečiančios lempos ir be vidinio apšvietimo, tačiau tai prieštarauja kelių eismo taisyklėms.

Jeigu vairuotojas signalizuoja apie judėjimo krypties pakeitimą, vadinasi, lenkia automobilį arba kliūtį

Kaip žinoma, tuo metu, kai įžiebiami gatvės žibintai, vairuotojai turi įjungti gabaritinę šviesą. Rekomenduojama ją įjungti kiek anksčiau, vos tik pradėjus temti, nes prietemoje automobilius sunku pamatyti todėl padidėja susidūrimo pavojus. Įjungti šiesą taip pat reikia reikia arba stiprioje pūgoje.

Viena iš paplitusių klaidų yra važiuoti naktį neįjungus priekinio kairiojo žibinto. Vairuotojui, važiuojančiam priešinga kryptimi, toks automobilis atrodo kaip motociklas be priekabos. Neapšviestoji automobilio pusė yra ypač pavojinga prasilenkiant.

Automobilių supirkimas Kaune

Pakankamai apšviestose gatvėse vairuotojai turi įjungti gabaritinę šviesą (ji dar vadinama miesto šviesa). Ši šviesa kelio neapšviečia, o tik nustato automobilio padėtį. Kai gatvė nepakankamai apšviesta, privalome įjungti artimą žibintų šviesą, žinoma, taisyklingai sureguliuotą, kad neakintume iš priekio važiuojančių vairuotojų. Bet kuriuo atveju važiuojame tokiu greičiu, kad galėtume sustoti tokiu atstumu, kuriame matome priešais kelią, apšviestą gatvės žibintų arba automobilio žibintų artima šviesa. Pavyzdžiui, konkrečioje situacijoje gerai matome priešais kelią 25 m atstumu, kelias sausas ir su šiurkščia danga. Mes žinome, jog šiomis sąlygomis automobilio stabdymo kelias (kartu su vairuotojo reakcijos keliu) sudaro apie 23 m, važiuojant apie 40 km/h greičiu. Taigi, turime riboti greitį iki nurodytos normos, kad galėtume sustabdyti automobilį pakankamu atstumu nuo tamsoje matomos kliūties.

Niekada nereikia ignoruoti kelio rodyklių nurodymų

Niekada nereikia ignoruoti kelio rodyklių nurodymų. Jeigu „kažkas nesueina“, geriau sustoti ir patikrinti važiavimo kryptį, negu, nuvažiavus keletą dešimčių kilometrų priekį, įsitikinti, jog suklysta. Tuo nebus gaištama laiko, be reikalo eikvojami degalų ir bus tausojami nervai.

Išvada gana paprasta: nors kelio rodyklės nesuklysdamos nukreipia mus reikalingu keliu, bet savo užduoti jos visiškai atlieka tik kartu su, naujausiu kelių žemėlapiu.

Šį pastaba įgauna pirmaeilę reikšmę, kai tenka važiuoti rūke.

Sunku „iš akies“ nustatyti teisingą važiavimo krypti, nes gerai žinoma sankryža rūke įgauna visiškai kitą vaizdą. Vairuotojas gali nepastebėti kelio atšakos, į kurią jis turi pasukti. Ištaisyti tokią klaidą jam bus nelengva.

Važiuojamosios dalies ženklinimas

Dažnokai mes šyptelime iš „menininkų“, kurie piešia važiuojamojoje kelio dalyje dailias juostas, lenktas linijas, „zebro“ tipo pėsčiųjų perėjas, ištisines ir brūkšnines linijas, daro rodykles ir užrašus, rūpestingai užštrichuoja saugumo saleles. Tačiau tie žmonės dirba svarbų darbą pagal kruopščiai paruoštus planus, kurių tikslas — sutvarkyti eismą ir padidinti jo saugumą.

Išnagrinėkime išilgai kelio važiuojamosios dalies einančias linijas, kurios gali ją dalyti (ypač automobilių keliuose) pusiau, atskirti vieną nuo kitos eismo juostas, nurodyti būtinas transporto priemonių eismo kryptis.

Brūkšninės linijos tėra orientyras; dalija važiuojamąją dalį į eismo juostas, kurių vairuotojai turi laikytis ir be reikalo nekeisti. Ištisinės išilginės linijos reikšmė ypatinga, nes jų nevalia nei kirsti, nei išvažiuoti už jų ribų, nei ant jų užvažiuoti. Taip pat nevalia sustoti greta tų linijų ir mažesniu negu 10 m atstumu nuo jų pabaigos.

Automobilių supirkimas Vilnius

Ištisinėmis išilginėmis linijomis gali būti atskirta nuo važiuojamosios dalies tramvajaus, bėgių juosta, ant kurios, žinoma, neleidžiama užvažiuoti automobiliams.

Tam tikruose kelio ruožuose, pavyzdžiui, kai kuriuose posūkiuose, eismo juostos atskiriamos dviguba linija, kurią sudaro ištisinė ir brūkšninė, nubrėžtos greta.

Tokia linija reiškia, kad, iškilus būtinybei, vairuotojas gali ją kirsti, važiuodamas j gretimą eismo juostą, tačiau tik iš brūkšninės linijos pusės.

Linijomis apribota eismo juosta reikia važiuoti taip, kad automobilis būtų tarp linijų. Jokiu būdu negali linija būti tarp ratų, nes tuo atveju automobilis užimtų abi gretimas eismo juostas.

Bet kuri linija, nubrėžta skersai važiuojamosios dalies, yra vadinamoji „stop“ linija. Tačiau, kai linija žymi perėją per važiuojamąją dalį, ji įpareigoja vairuotoją sustoti tik tuo atveju, jei toje perėjoje yra pėsčiųjų, kuriems automobilių eismas gali būti pavojingas. Beje, vairuotojas privalo sustoti prieš tą liniją (paprastai prieš skersinę liniją, esančią prieš pat perėjos juostos kraštinę liniją), kai šiame ruože eismas yra reguliuojamas šviesoforu ir dega raudona arba geltona šviesa.

Išnagrinėkime įspėjančiuosius ženklus, statomus prieš sankryžas.

Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių.

„Vesnianka“ — pavasarinė liaudies daina

„Vesnianka“ — pavasarinė liaudies daina. Dainuodamos šią dainą, merginos žaidžia įvairius žaidimus, kurie dar ir šiandien plačiai paplitę Ukrainoje.

Apdainuodamos pavasarį, merginos lygiai, ramiai eina rate, dainomis reiškia savo ateities svajones. Sudėtingose žaidimų, šokių figūrose kartojami liaudies žaidimų brėžiniai.

Šokis atliekamas pritariant ukrainiečių liaudies „Oi, supinsiu vainiką“. Metras — 3/8. Tempas — lėto valso.

Merginos apsirengusios šventiškais ukrainiečių tautiniais drabužiais, rankose turi vainikėlius, nupintus iš ryškių spalvų gėlių. Kad vainikėliai nesilankstytų, juos reikia pinti apie vielą. Tam reikalui patariama naudoti ne gyvas gėles, kurios greitai nuvysta, bet jų imitaciją iš įvairių spalvų drobės. Vainikėlio skersmuo — 20 cm.

ŠOKIO ŽINGSNIAI

  1. Paprastasis žingsnis. Atliekamas kaip paprastas ėjimas, tik koją reikia statyti pirštų galais ir pamažu nusileisti ant pilno pado. Per kiekvieną takto aštuntinę padaromas vienas žingsnis, taigi per vieną taktą padaromi trys žingsniai. Metras — 3/8.
  2. Pakaitinis žingsnis. Atliekamas per vieną muzikos taktą. Metras — 3/8. Išeities padėtis — pirmoji pozicija:

„viens“ — žengti pirmyn dešine koja;

„du“ — kairę koją pirštų galais statyti greta dešinės;

„trys“ — žengti pirmyn dešine koja, statant ją pilnu padu.

Kairę koją pažeme nešti pirmyn per pirmą poziciją, visu kūnu trupučiuką palinkstant kairę. Sekantis žingsnis pradedamas kaire koja.

Šis žingsnis daromas ir einant atgal.

  1. Pritupiarnasis žingsnis. Atliekamas per vieną takto aštuntinę. Metras 3/8. Išeities padėtis trečia pozicija (dešinė koja priekyje).

Prieštaktyje — pasistiebti ant kairės kojos pirštų galų, dešinę truputi pakelti nuo žemės.

„viens“ — žengti dešine koja j dešinę (statant ją ant žemės pirštų galais, po to nusileidžiant ant pilno pado), ant jos truputį pritupiant;

„ir“ — kairę koją pastatyti pirštų galais už dešinės (trečioje pozicijoje) ir ant jos pasistiebti;

„du“ — žengti dešine koja dešinę, ant jos truputį pritūpti ir t. t.

Pritupiamuoju žingsniu šokėjai eina dešinę su tam skirtais šokių bateliais.

Žingsnis daromas ir kitą pusę, pradedant kaire koja.

  1. Pristatomasis žingsnis. Atliekamas per vieną muzikos taktą. Metras — 3/8. Išeities padėtis — pirmoji pozicija:

„viens“ — didokas žingsnis dešine koja pirmyn;

„du“ — kairę koją pirštų galais statyti greta dešinės;

„trys“ — dešinę koją truputį pakelti nuo žemės aukštyn ir tuojau pat pastatyti pilnu padu greta kairės.

Toliau visi judesiai kartojami, tik žingsnis pradedamas kaire koja.

Šis žingsnis daromas ir einant atgal.

Šokis: Jievaro tiltas ir Džigūnas

Garderobe spintos yra atsakymas į jūsų klausimus kur sudėti daiktus

Namų erdvė ne visada gali būti matuojama kvadratūra. Nors tai ir yra naudojamas mato vienetas, reikia pripažinti, jog esama ir išimčių. Greičiausiai visi esame buvę namuose, kur neišnaudotos erdvės gali lyg ir sumažinti kvadratūrą, na o tokiu atveju, visiškai nesvarbu, kokio dydžio jūsų namas, nes viso to tiesiog nesijaučia. Bėgant laikui namuose ima kauptis be galo daug daiktų. Kai kurie iš jų yra reikalingi, na o su kitais galbūt tiesiog negalime atsisveikinti. Bet kokiu atveju, galima drąsiai teigti, jog visus šiuos daiktus turime kažkur padėti ir atrasti jiems tinkamą vietą. Svarstote, koks tai galėtų būti sprendimas?

Garderobe spintos yra atsakymas į jūsų klausimus. Jūs galite užsisakyti spintą pagal užsakymą ir tokiu būdu išnaudosite net ir mažiausią namų kampelį. Šis interjero bei projektavimo sprendimas yra svarbus ne tik mažoms patalpoms, tačiau ir dideliems namams. Visada smagu džiaugtis kuo didesnėmis erdvėmis, tad stenkime padaryti tokius sprendimus, kurie mus priartintų prie šio tikslo. Spinta yra svarbi ir reikalinga visuose namuose, na o žinant šiandieninę pasiūlą, galima drąsiai teigti, jog vartotojai turi iš ko pasirinkti.

Kiekviena spinta gali būti skirtinga, tad vieno konkretaus varianto pasiūlyti tikrai negalima. Visų pirma reikėtų išskirti, jog spintos gali būti pastatomos arba įmontuojamos, su stumdomomis durimis. Kurį variantą pasirinkti geriausia galite pasakyti tik jūs patys, nes tai priklauso nuo erdvės, su kuria yra dirbama. Visgi, kalbant apie erdvių išnaudojimą ar taupymą, galima drąsiai teigti, jog specialiu užsakymu pagaminta spinta stumdomomis durimis yra pats geriausias variantas. Gali būti tikri, jog Garderobe spintos būtų geriausias pasirinkimas, kuriuo džiaugtumėtės dar ne vienerius metus.