Egzistuoja vadinamųjų „sekmadieninių vairuotojų problema

AUTO

Egzistuoja vadinamųjų „sekmadieninių” vairuotojų problema. Tai gerų arba blogų automobilių savininkai, kurie jais važiuoja pasilinksminti arba pailsėti tik sekmadieniais ir šventinėmis dienomis į užmiestį, mišką arba žuvauti. Tokius vairuotojus galima iš karto atskirti nuo visų kitų pagal važiavimo būdą. Paprastai jie važiuoja labai lėtai ir arti kelio vidurio, nematydami nieko, išskyrus važiuojamosios dalies ruožą prieš save. Be to, negirdi perspėjamųjų signalų, neišskiriant netgi galingų signalų automobilių, vykstančių į avarijos vietą ir reikalaujančių užleisti kelią; stabdo per staigiai, kartais klysta, perjungdami pavaras; jų automobilis trūkčioja, pradėdamas važiuoti. Šie vairuotojai ne visada jaučia pareigą laikytis eismo taisyklių, ypač suteikti pirmumą sankryžose arba teisingai pastatyti automobilį stovėjimo vietoje.

Daug „sekmadieninių” vairuotojų vyksta į užmiestį gražiomis ir šiltomis šventinėmis dienomis ir grįžta vakare namo, pridarydami rūpesčių patyrusiems vairuotojams. Todėl šie turi pasirinkti sau maršrutą, padedantį išvengti „sekmadieninių” vairuotojų srauto.

Vis dėlto reikia suprasti tuos žmones, kurie tokiose užmiesčio kelionėse atgauna savo jėgas bei sveikatą.

Toliau norėtųsi keletą žodžių pasakyti apie svečius, t. y. apie užsieniečius, savo automobiliais atvykstančius į mūsų šalį, ir apie mūsiškius, atvykstančius iš kitų mūsų krašto sričių. Tų automobilių vairuotojai nepažįsta miesto, nežino vienos eismo krypties gatvių išsidėstymo, vietų, kur draudžiama stovėti ir sustoti. Jie netvirtai jaučiasi, blogai orientuojasi ir, norėdami prisitaikyti prie vietinių vairuotojų eismo tempo, bet nežinodami gatvių išsidėstymo, gali suklysti. Geras išsiauklėjimas ir svetingumas visada padiktuos vairuotojui, kaip padėti mūsų svečiams ir kaip nugalėti susierzinimą dėl jų klaidų, kurias tie nesąmoningai padaro.

Tačiau, nepaisant to, reikia būti ypač atsargiems užsieninių automobilių atžvilgiu ir pasiruošti galimam ne visada taisyklingam jų poelgiui.

Kelio ženklai ir signalai

Kai sėdame į automobilį ir leidžiamės į kelionę, mums atrodo, kad nutraukiame ryšius su supančia aplinka ir persikeliame kelionės metui į uždarą pasaulį, atitvertą nuo visos aplinkos automobilio stiklu ir… greičiu. Iš tikrųjų taip nėra. Būdami automobilyje, mes vis tiek palaikome ryšius su supančia aplinka, matome ją, girdime signalus, regime kelio ženklus, rodančius saugų kelią ir perspėjančius apie galimas klaidas arba neapsižiūrėjimą. Paprastai kelio ženklai statomi dešinėje kelio važiuojamosios dalies pusėje, tačiau kartais jų gali būti ir kairėje pusėje. Kelio ženklų yra labai daug ir visus juos vairuotojas turi mintinai žinoti, kad iš jų spręstų apie eismo sąlygų aplinkybes.

Vairuotojas privalo įgusti greitai skaityti kelio ženklus ir teisingai juos suprasti. Pavyzdžiui, automobilis, kurio greitis 80 km/h, per 1 s nuvažiuoja daugiau kaip 22 m. Važiuodamas naktį, vairuotojas ženklą pastebi tik tada, kai šis, apšviestas automobilio žibintų šviesa, atkreipia jo dėmesį. Paprastai tuomet lieka ne daugiau kaip 20-40 m iki ženklo. Vairuotojas jį mato 1-2 s ir per tą laiką turi tiksliai nustatyti, ką jis reiškia ir apie kokį pavojų perspėja. Be to, neturi nukreipti žvilgsnio nuo kelio.

Patiko? Pasidalink