Frezijos – žoliniai daugiamečiai vilkdalginių šeimos augalai

Nuo 1971 m. Sąjunginis susivienijimas „Eksport-chleb“ iš Olandijos įveža naujų frezijų veislių. Jas tiria ir daugina Kijevo daržovių fabrikas.

Šiuo metu daug frezijų auginama Sočio kainų sodininkystės ir gėlininkystės institute ir kai kuriuose Kituose pietų ūkiuose. Perspektyvia kultūra ją laiko Ukrainos TSR.

Neturime žinių, ar frezijos buvo auginamos Lietuvoje prieš karą. Apie 1960 m. šiek tiek sėklinių frezijų augino Vilniaus apželdinimo trestas. Geras veisles čia pradėta auginti nuo 1972 m. Dabar agronomė M. Janutėnaitė augina gana daug ir gauna gerus rezultatus. Apie 1965 m. sėklinės frezijos pradėtos auginti Panerio tarybiniame ūkyje. Žiedų derliai gauti geri, bet dėl prastų sėklų žiedai buvo maži, blankių spalvų. Agr. J. Rugytė frezijas augindavo dėželėse. I dirvožemi, kuriame prieš tai būdavo auginami agurkai, pridėdavo daug kaulamilčių, nes pastebėjo, kad jie labai skatina frezijų augimą, didina žiedų skaičių. Veislinės frezijos iš gumbasvogūnių Panerio tarybiniame ūkyje buvo auginamos 1973-1976 metais.

Šiuo metu frezijos pradedamos auginti Kauno apželdinimo treste, Kaišiadorių sodininkystės tarybiniame ūkyje, Batniavos tarybiniame ūkyje (Kauno raj.) ir kitur.

Dabar frezijos kaip pramoninė kultūra mūsų respublikoje didelės reikšmės neturi, tačiau ši gėlė yra perspektyvi.

FREZIJŲ BIOLOGINES YPATYBES

Frezijos — žoliniai daugiamečiai vilkdalginių (Iri-daceae) šeimos augalai, kilę iš Pietų Afrikos (Kapo srities). Mūsų respublikoje lauke nežiemoja.

Kvapūs, varpelių formos žiedai po 3-14 susitelkę retą, vienapusį, varpišką žiedyną, kuris tam tikru kampu būna atsilenkęs į stiebą. Apyžiedis taisyklingas, iš 2 ratų, po 3 lapelius kiekviename. Prie pagrindo jis suaugęs vamzdelį. Žiedai su dviem pažiedėmis, kurios ryškesnės apatiniuose žieduose. Vaisius — tribriaunė dėžutė.

Stiebo apatinė dalis tiesi, nariuota, viršutinė šakota, gali būti net trečios eilės atsišakojimų. Lapai linijiškai kalavijiški, Išauga iš stiebo narelių ir pamatais ji apgaubia. Lapų būna nuo 5 iki 14.

Gumbasvogūnis — daugiametis. Tai sustorėjęs ryškiai nariuotas stiebo pagrindas, padengtas plonomis plėvelėmis buvusių lapų pamatais.

Pasodinti gumbasvogūniai pirmiausia pradeda leisti kuokštines šaknis. Jau augimo pradžioje centrinio ūglio pagrinde galima apčiuopti sustorėjimą — naujo gumbasvogūnio užuomazgą. Jis auga greit ir labai anksti išleidžia storą kontraktilinę šaknį, kurioje, kaip ir gumbasvogūnyje, kaupiasi maisto medžiagos. Vegetacijos pabaigoje jos pereina į naujus gumbasvogūnius.

Antžeminės dalies vegetacija prasideda nuo lapų augimo. Lapų skaičius priklauso nuo veislės savybių, temperatūros sąlygų gumbasvogūnių ramybės metu ir vegetacijos pradžioje. Mažiausiai lapų išauga, kai ramybės periodu 3-4 mėnesius gumbasvogūniai laikomi 28-31 °C temperatūroje, o augimo pradžioje šiltnamiuose būna 10-15°C. Tada išauga 5-7 lapai, o kai šiltnamių temperatūra aukšta, jų išauga iki 14. Dėl to gerokai pailgėja frezijų augimo laikotarpis, nes stiebas pradeda augti intensyviau tiktai išaugus lapams.

Frezijų žiedynai formuojasi apikaliniame augimo kūgelyje per pirmuosius du augimo mėnesius. Paprastai jau pirmąjį mėnesi susidaro centrinis žiedynas. Žiedyne pirmiausia užsimezga apatiniai žiedai. Stiebas pradeda šakotis, formuojantis žiedams. Šoninių žiedynų skaičius priklauso nuo veislės ir nuo aplinkos sąlygų šių dalių formavimosi metu. Nuo tinkamo temperatūros režimo ramybės periodu priklauso augalų auginimo trukmė, jų derlingumas ir tuo pačiu ekonominis rentabilumas.

Patiko? Pasidalink

Frezijų veislės labai produktyvios, atsparios grybinėms ligoms

1958 m. prie Olandijos dekoratyvinių augalų patikrinimo stoties (NAKS) įsteigtas frezijų skyrius. Firmos gumbasvogūnius gali pardavinėti tiktai tada, jeigu frezijų auginamus plotus yra aprobavęs šis skyrius. Aprobuojant šalinami visi virusais apkrėsti augalai. Šis skyrius patikrina visus frezijų plotus šalyje, tačiau praktika parodė, kad dalis įvežtų iš Olandijos gumbasvogūnių jau pirmais metais būna užsikrėtę. NAKS frezijų skyrius nuo 1968 m. augina virusais neužsikrėtusius frezijų gumbasvogūnius.

Pirmoji 1965 m. virusais neužsikrėtusius gumbasvogūnius, vadinamus SterEiite frezijomis, pradėjo auginti Van Staavereno firma. Ši firma 1969 m. kataloguose jau siūlė net 16 SterElite veislių. Šios firmos selekcionuojamos veislės labai produktyvios, ilgais, tvirtais ir tiesiais stiebais, atsparios grybinėms ligoms. lš tokiu paminėtina Rubina (1967) — oranžiškai raudonais žiedais, Arosa (1969) — ankstyva, šviesiai oranžiniais, ilgai išsilaikančiais žiedais, Luciana (1969) — violetiškai mėlyna, labai gerų prekinių savybių.

Vokietijos Demokratinėje Respublikoje selekciniai darbai, pradėti dar prieš karą, intensyviai tęsiami ir dabar. Augalininkystės ir dekoratyvinės sodininkystės institute Pilnicoje prie Drezdeno ir Erfurto dekoratyvinių augalų selekcijos stotyje išvesta K. M. Superfreesia rasės nauja frezijų linija — Rase Preisel, o 1968 m. naujos Enzett grupės veislės: Enzett Citrin, Enzett Bernstein, Enzett Almadin, Enzett Mmatit. Šioje šalyje dalgiausia kultivuojamos frezijos iš sėklų.

Italijoje išvystyta frezijų sėklininkystė. Nemažai šių augalų auginama Japonijoje. Frezijos labai populiarios Skandinavijos šalyse. Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje frezijos užima 81 ha šiltnamių, Danijoje — 29 ha. Lenkijos Liaudies Respublikoje ji laikoma viena iš populiariausių gėlių, nors gamybiniu atžvilgiu šiuo metu dar nelabai svarbi. Gana daug frezijų auginama Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau ir čia jos dar ne pramoninės kultūros.

Anglijoje Guensey bandymų stotyje frezijos auginamos ir kaip antraeilė kultūra po pomidorų (45 ha) ir kaip monokultūra (11 ha). Visoje šalyje frezijos auginamos iš sėklų. Parigo ir Co firma yra pagrindinė sėklų augintoja. Ši firma per 1933-1962 m. yra užregistravusi 44 frezijų veisles. Joje dirbantis Giomanas (J. A. M. Geomans) yra pasaulinio garso frezijų selekcininkas.

Tarybų Sąjungoje pirmieji frezijas pradėjo auginti latviai. Jos pradėtos tirti 1965 m. Latvijos TSR MA Centriniame botanikos sode. Agronomė R. Zunde sukaupė didelę frezijų kolekciją (apie 40 veislių), ištyrė, kaip jas auginti įvairiu metų laiku. Ji paskelbė keletą straipsnių apie šios kultūros istoriją ir biologinio vystymosi ypatumus (1971, 1974). Iš šio botanikos sodo frezijos paplito po daugelį Pabaltijo gėlininkystės ūkių.

Patiko? Pasidalink

Kambarinių gėlių tręšimas ir dauginimas

TRĘŠIMAS

Kad kambarinės žydinčios gėlės galėtų normaliai augti ir vystytis, jos turi gauti pakankamai azoto, fosforo, kalio ir kitų elementų. Dažnai šių elementų neužtenka, nes vazonuose yra nedaug žemės. Todėl gėlės papildomai tręšiamos organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.

Iš organinių trąšų kambarinėms gėlėms geriausia naudoti šias trąšas: galvijų arba arklių mėšlo ir paukščių išmatų srutas, kaulų bei kraujo miltus ir galvijų sausą mėšlą.

Mėšlo srutos gaminamos taip: į statinę arba kibirą pridedama trečdalis galvijų arba arklių, vištų ar balandžių šviežių išmatų, o likusioji indo dalis pripilama vandens. Taip paruoštos srutos rauginamos apie dvi savaites, paskui perkošiamos, ir jomis laistomos gėlės.

Galvijų ar arklių mėšlo srutos atskiedžiamos vandeniu 4-5 kartus, o paukščių srutos —10 kartą.

Kaulų bei kraujo miltai ir sausas galvijų mėšlas dedami į žemių mišinius. Pavyzdžiui, 1 kg žemių mišinio dedama po 2-3 g kaulų ir kraujo miltų ir 4-5 g sauso sutrinto gryno galvijų mėšlo. Žemių mišiniai paruošiami 1-2 mėnesius prieš persodinant gėles.

Šeimininkės, kaip neblogą trąšą, gali panaudoti nuplautos, šviežios, nesūdytos mėsos vandenį. Juo laistomos gėlės gerai auga.

Kambarinėms žydinčioms gėlėms tręšti, kaip fosforo trąša, labai tinka klijai. Jie paruošiami taip: 2 g klijų virinami 1 litre vandens kol visiškai užsileidžia. Ataušintais klijais laistoma, o po kelių valandų žemės paviršius vazonuose supurenamas.

Iš mineralinių trąšų kambarinėms gėlėms tręšti tinka amonio salietra, superfosfatas ir kalio druska. Šios trąšos dažniausiai naudojamos kaip mišiniai, 1-2 g 1 litrui vandens.

Apskritai gėles tręšti galima tik gerai įsišaknijusias, sveikas ir tik sparčiausio augimo metu. Tręšiama kas 10-15 dienų.

DAUGINIMAS

Dalis kambarinių žydinčių gėlių dauginamos sėklomis (kalceolarijos, raktažolės, cinerarijos, ciklamenai ir kt.). Tačiau dauguma gėlių dauginamos tik vegetatyviniu būdu: auginiais, kero dalijimu, svogūnėliais „vaikučiais“, šakniagumbiais, lapais.

Dauginimas sėklomis. Sėkloms pasėti reikia turėti vazonėlių, molinių lėkščių arba dėžučių. Indai prieš sėjimą išplaunami karštu vandeniu arba išdezinfekuojami formalinu (1:300), ir įruošiamas drenažas vandeniui nutekėti.

Sėjimui žemė turi būti puri, trąši, drėgna, neutralios reakcijos, praleidžianti vandenį, neapkrėsta piktžolėmis, grybinėmis ligomis ir kenkėjais. Gerai, kai žemė paruošiama, atsižvelgiant į kiekvienos gėlės reikalavimus, tačiau paprastai ji ruošiama lengvos sudėties, sudaryta viržinės arba durpinės, lapinės žemės ir smėlio (santykiu 2:2:1).

Pasėtos sėklos apiberiamos smėlinga žeme arba smėliu tokio storumo sluoksneliu, kokio didumo yra sėklos. Labai smulkių sėklų (begonijų, gloksinijų, kalceolarijų) apiberti žemėmis nereikia. Sėklos paliejamos laistytuvėliu per tankų sietelių arba puiverizatoriumi ir pridengiamos stiklu. Daiginamos šiltoje vietoje prie krosnies ar radiatoriaus, esant 18-20° temperatūrai. Reikia žiūrėti, kad žemė nebūtų šlapia ar sausa — ji turi būti visą laiką drėgna.

Sėkloms pradėjus dygti, stiklas nuimamas, o indai statomi į vėsesnę, šviesią vietą. Pradėję leisti trečią lapelį, daigeliai išpikuojami. Žemė paruošiama tokia pat, kaip sėjai. Pikuojant trečdaliu sutrumpinamos daigelio šaknelės, kad išaugtų geresnė šaknų sistema.

Smulkūs daigeliai pikuojami du kartus, o stambūs — vieną kartą.

Rožių žydėjimo reguliavimas

Patiko? Pasidalink