KAS YRA ŠILUMA IR ŠALTIS?

Sakyti šalta ar šilta, ar paliečiamas kūnas yra šiltas ar šaltas, mus paskatina atitinkamas pojūtis, atsiradęs mumyse ką nors Sveiko žmogaus kūno temperatūra svyruoja tarp 36,2 ir 36,8 laipsnių Celsijaus. Sakydami „šilta“ arba „šalta“, turime galvoje kūno arba aplinkos temperatūrą. Šiuos pojūčius gauname per atitinkamus odos taškus, kuriuos vadiname analizatoriais. Žmogaus kūno temperatūra būna pastovi. Tai vyksta todėl, kad organizme maistas dega ir kad organizmas reguliuoja šilumą, atiduodamą aplinkai. Didesnė žmogaus kūno šilumos dalis išeina pro odą arba su iškvepiamu oru ir garais, o taip pat išeikvojama įšildyti suvalgytam maistui.

Žymiai sumažėjus aplinkos temperatūrai, šiluma iš žmogaus kūno pradeda eiti intensyviau. Jeigu mūsų drabužiai nepakankamai sulaiko šilumą, oda stengiasi ją sustabdyti, mažiau išgarindama vandens iš organizmo ir sutraukdama odos paviršių. Tada lygūs odos raumenys susitraukia, o ant kūno pasirodo vadinamoji „žąsies oda“. Mes pajuntame, kad mums šalta. Esant aukštai aplinkos temperatūrai arba intensyviai dirbant fizini darbą, mums darosi karšta. Tada pastovi žmogaus kūno temperatūra palaikoma tuo, kad iš organizmo išsiskiria prakaitas, kuris garuodamas vėsina kūną. Kūno temperatūra priklauso nuo jo molekulių intensyvumo.

Molekulėms greitai judant, kūno temperatūra kyla, t. y. kūnas darosi šiltesnis. Vadinasi, šiluma yra tam tikra energijos rūšis. Kuo aukštesnė kūno temperatūra, tuo didesnę energiją turi kūno molekulės. Šildydami kūną, mes duodame jam tam tikrą šiluminės energijos kiekį. Tuo du kūno molekulės juda sparčiau, vadinasi, ir temperatūra kyla. Šiluminę kūno energiją galime padidinti ir kitu būdu. Jeigu kūną trinsime, lankstysime, daužysime ji, jis įgaus mechaninės energijos: kuri pavirs šilumine energija. Kaip matome, šiluma yra tam tikra energijos atmaina. O šalčio, tiesą sakant, nėra, nes kiekvienas kūnas yra daugiau arba mažiau šiltas, turi aukštesnę ar žemesnę temperatūrą, mažesnę arba didesnę šilumos atsargą.

Patiko? Pasidalink

KAS YRA RADARAS?

Kelių centimetrų ilgio elektromagnetinės bangos vadinamos mikrobangomis. Jos sklinda tiesia linija, atsispindi nuo daiktų, pastojančių joms kelią, prasiskverbia pro rūką ir debesis. Turėdami „mikrobangas“, fizikai prieš antrąjį pasaulinį karą sukonstravo lokacinį įrenginį, kurį pavadino „radaru“. Angliškai šis prietaisas vadinamas Radio Detecting and Ranging (pažodžiui: susekimas per radiją ir atstumo nustatymas).

Pagrindinės sudėtinės radaro dalys yra: galingas mikrobangų siųstuvas, specialiai nukreipta antena, mikrobangų imtuvas ir optinis prietaisas (indikatorius), kurie leidžia mums distanciniu būdu, nesant matomumo, nustatyti, kurioje vietoje yra objektas (lėktuvas, laivas ir pan.), kuri krinta radijo bangos. Radaro veikimas pagrįstas aido panaudojimu, t. y. elektromagnetinių bangų atsispindėjimu nuo Lokacinis įrenginys veikia šitaip. Antena siunčia erdvę trūkčiojamus trumpalaikius signalus (impulsus) — apie 1000 per sekundę. Pasiųstas tam tikra kryptimi, signalas, atsimušęs nuo tiriamo objekto, grįžta į imtuvo anteną, kur, atitinkamai sustiprintas, signalizuoja apie savo grįžimą. Kartu indikatoriaus ekrane pašoka viršų šviečiantis taškas. Bet signalo išsiuntimo momentu lygiai toks pat taškas jau buvo įsižiebęs indikatoriaus ekrane.

Žinant atstumą tarp taškų pasirodymo, vadinasi, laiką, per kurį bangos nuėjo ligi kliūties ir nuo jos atgal, galima apskaičiuoti, kokiu atstumu ji yra. Pavyzdžiui, tokiu būdu tiksliai išmatuotas nuotolis nuo Mėnulio ligi Žemės. Jis yra 386 tūkstančiai kilometrų.

Patiko? Pasidalink

KOKIA GYVATĖ NUODINGIAUSIA?

IŠ KUR ATSIRANDA GYVATĖS NUODAI?

Nuodingos gyvačių išskyros susidaro liaukose, esančiose abiejuose kaukolės šonuose. Iš ten jos patenka tiesiai į nuodingojo danties kanalą. Šios išskyros panašios į tirštą, truputi rūgštų balzganai geltonos spalvos skystį. Jame yra ne viena, o daug nuodų rūšių. Mokslininkai nustatė, kad vieni nuodai veikia nervų ląsteles, kiti sukelia kraujagyslių sienelių spazmas, dar kiti pakenkia raumenims, o yra ir tokių, nuo kurių kreša kraujas. Paprastai vienu įkandimu gyvatė suleidžia į aukos kūną apie 30 miligramų nuodų. O gyvatė barškuolė jų pagamina dvylika kartų daugiau.

Nėra gyvūnų, kurtų visiškai neveiktų gyvatės nuodai, nors kai kurie, pavyzdžiui, ežiai ir ichneumonai mangustai, kiek atsparesni šiems nuodams, negu graužikai. įdomu, kad pati gyvatė taip pat reaguoja į savo pačios nuodus. Tuo įsitikinta, gyvatei įleidus jos pačios nuodų.

KOKIA GYVATĖ NUODINGIAUSIA?

Įprasta manyti, kad pavojingiausios gyvatės yra Indijos kobra ir Amerikos barškuolė. Kobra — daugiau kaip dviejų metrų ilgio nuodingoji gyvatė akiniuotė. Tačiau tai netiesa. Iš nuodingųjų roplių baisiausia yra mamba, Afrikos gyvatė. Įvairių mambų tarpe blogiausią garsą įgijo rūšis, turinti juodą spalvą. Tai iki dviejų metrų ilgio gyvatė, palyginti labai plona, galinti pasiekti tiesiog pašėlusiai didelį greitį: paprastos gyvatės nušliaužia apie kilometrą per valandą, o mamba ropoja dešimt kartų greičiau. Mamba ypač baisi todėl, kad ji slapstosi medžiuose, iš kur žaibo greitumu puola apačioje einančius gyvulius arba žmones.

KOKIA GYVATĖ DIDŽIAUSIA?

Amžiais plinta jūreivių tarpe legendos, kad vandenynų gelmėse gyvenančios tokios milžiniškos gyvatės, jog joms vieni niekai apraizgyti laivą ir įtraukti jį į dugną. Dabar jau žinome, kad tokie pasakojimai neturi nieko bendro su tiesa. Iš tikrųjų esama jūrinių gyvačių, net gana nuodingų, bet stambiausios jų retai tebūna daugiau kaip dviejų metrų ilgio. Vadinasi, milžinų bekojų roplių tarpe reikia ieškoti sausumoje. Čia pirmą vietą užima Amerikos smauglio rūšis, vadinama „boa anakonda“. Tai didžiulė, ligi 10 metrų ilgio gyvatė. Ji gali praryti didelę kiaulę arba pusmetinį veršį.

Patiko? Pasidalink

Ir štai gyvulys daro daugybę judesių

Ir štai gyvulys daro daugybę judesių: barbena dėžutę, pakelia ją, pirštu krapšto angelę, stuksena ją pirštu ir t. t. Toks elgesys vadinamas chaotiška reakcija. Šios reakcijos metu, atlikdama visas jai prieinamas operacijas su dėžute, beždžionė pagaliau čiumpa greta gulinčią lazdą ir krapšto ja dėžės angelę staigus judesys, dangtis atšoksta, ir beždžionė gauna maisto. Teigiamas šio judesio rezultatas palieka tam tikrus pėdsakus smegenyse, būtent — naujus nervų takus.

Tokie dirgikliai, kaip lazdos vaizdas, dėžutės dangčio angos vaizdas, beždžionės rankų judesiai, kuriais ji stvėrė ir kišo lazdelę, kai kuriuose smegenų taškuose sukėlė atitinkamą sujaudinimą. O tuo pat metu kituose taškuose atsirado sujaudinimas, kurį sukėlė gautas maistas. Kai smegenyse tuo pačiu metu, arba praėjus kuriam laikui, sužadinami tam tikri taškai, tarp jų susidaro nervinis kelias — naujas, ligi tol nebuvęs ryšys. Tai vyksta pagal sąlyginių refleksų, kitaip sakant, laikinų ryšių tarp dviejų reiškinių susidarymo dėsnį.

Tačiau kitą kartą beždžionė vėl atlieka daug nereikalingų, netikslingų judesių. Kodėl taip vyksta? Kodėl nervinis impulsas neina naujai pramintu keliu? Taip yra dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia jų, kad drauge su teisingu ryšiu taip pat atsiranda daug neteisingų, atsitiktinių ryšių, kurie trukdo beždžionei gerai įvykdyti uždavinį. Šie ryšiai, kartojant visą bandymą, išnyksta, veikiant kitam svarbiam dėsniui — sujaudinimo dėsniui. Šiuo atveju stiprinami tie ryšiai, dėl kurių tam tikro individo veikla neduoda naudos — nepadeda tenkinti poreikių.

Nereikalingiems, atsitiktiniams ryšiams nykstant, gyvulys pradeda elgtis vis teisingiau. Galų gale jis pasiekia to, kad „žino“, kaip reikia paimti dėžutėje uždarytą vaisių. Kaip matome, tą procesą, kuriuo gyvulys „sužino“ būdą įveikti kliūčiai, kokia, pavyzdžiui, yra uždaryta dėžutė, galima suskirstyti į tris fazes: chaotiškos reakcijos fazę, kai judesiai tik bendriausiais bruožais nukreipti į tikslą, sintezės fazę, kai po pasiektų rezultatų smegenyse atsiranda tam tikri nerviniai ryšiai, ir pagaliau analizės fazę, kai pašalinti visi neteisingi ryšiai. Galų gale susidariusieji nerviniai ryšiai yra pagrindas bet kuriems šio tipo uždaviniams teisingai išspręsti, yra fiziologinis „žinojimo“ pagrindas.

Taigi matome, jog tą faktą, kad gyvulys sprendžia uždavinį, pasitelkdamas mąstymą, galima kruopščiai išanalizuoti. Analizuodami surandame paprastesnius šio proceso elementus, kurie atsiranda dėl žinomų smegenų veiklos dėsnių (sąlyginių refleksų susidarymas, slopinimas ir kt.). Vadinasi, sudėtingą ir iš pažiūros nesuprantamą mąstymo procesą pavyksta moksliškai ištirti — kruopščios analizės būdu išaiškinti jo išsivystymo dėsnius.

Sutinku, pasakys skaitytojas, tačiau tai, ką mes iki šiol svarstėme, tinka gyvuliams, o juk mus domina žmogus, žmogaus mąstymas.

Žmogaus mąstyme pastebime ir panašių reiškinių, ir tokių, kurie iš esmės skiriasi nuo ką tik išnagrinėtų.

Patiko? Pasidalink

KAIP ATSIRADO RASIŲ SKIRTUMAI?

Visi žmonės, vadinasi, ir visos žmonių rasės (atmainos), yra kilę iš bendro protėvio — vienos iš seniai išmirusių beždžionių rūšies, nuo kurios jie atsiskyrė maždaug prieš milijoną metų. Rasės tai žmonių grupės, turinčios tokių paveldimų išorinių fizinių ypatybių visumą, kaip kūno sandara, plaukų tipas, odos, akių, plaukų spalva (pigmentacija) ir t. t. Svarbiausios rasės: t. y. juodoji, mongoloidinė, t. y. geltonoji, ir europinė, t. y. baltoji.

Visos žmonių rasės priklauso vienai rūšiai protingojo žmogaus — rūšiai. Nors rasės skiriasi išoriniais požymiais, esminiai visų žmonių rasių požymiai, skiriantieji žmogų nuo beždžionių, yra vienodi. Tai kojų ir stačiai kūno padėčiai pritaikyto stuburo sandara; rankų sandara, leidžianti daryti judesius, reikalaujančius jėgos, ir švelniai lankstyti sąnarius. bei judinti pirštus, balso organo sandara, kurios dėka žmogus gali artikuliuotai kalbėti. O svarbiausias dalykas — tai smegenų sandara, ypač sudėtinga smegenų žievės struktūra, kuri įgalina žmogų mąstyti. Visos žmonių rasės lygiai vertingos: nėrą nei „aukštesniųjų“, nei „žemesniųjų“ rasių.

Rasių atsiradimo laiko negalima tiksliai nustatyti. Iš kasinėjimų duomenų aišku, kad žmogaus protėvis, arba, kaip jis dar kitaip vadinamas, stačiai vaikščiojantis beždžionžmogis, greitai peržengė ribas to ploto, kuriame jis atsiskyrė nuo gyvulių pasaulio (veikiausiai Centrinėje Azijoje) ir paplito didžiuliuose plotuose nuo Britų salų ligi Javos, nuo Pekino ligi pietinio Afrikos pakraščio. Tarp pirminių žmonių grupių, gyvenančių tokioje įvairioje geografinėje aplinkoje, turėjo susidaryti įvairūs fiziniai tipai. Tačiau apie tai mes neturime tikslių duomenų. Šiaip ar taip, rasiniai fizinio tipo skirtumai jau buvo būdingi pirmykščiam žmogui, vadinamam neandertaliečiui, kuris buvo pirminio žmogaus ainis. Tačiau nėra žinoma, ar jau tada (maždaug prieš 120-150 tūkstančių metų) buvo susidariusios trys pagrindinės rasės.

Užtat jos aiškiai užtinkamos jau prieš kelias dešimtis tūkstančiu metų, kai Žemėje atsirado aukštesnioji žmogaus rūšis, vadinama protinguoju žmogumi, kilusi betarpiškai iš pirmykščio žmogaus. Rasiniai skirtumai atsirado dėl skirtingos aplinkos, kuri dar labai stipriai veikė pirminį žmogų. Pavyzdžiui, iš kai kurių duomenų galima padaryti išvadą, kad bendri juodosios ir baltosios rasių žmonių protėviai turėjo tamsesnę odą, negu dabartiniai baltosios rasės atstovai, bet šviesesnę. Tie žmogaus protėviai, kurie įsikūrė atogrąžų plotuose, tūkstančius metų gyveno svilinami kaitrių saulės spindulių. Tai, padėjo atsirasti stipriai odos pigmentacijai (t. y. spalvai), nes joje esantieji pigmento grūdeliai, sugerdami kenksmingus ultravioletinius spindulius, nepraleidžia jų į gilesnius odos sluoksnius ir apsaugo ją nuo nudegimo.

Tokį pat vaidmenį atlieka tankūs, garbanoti galvos plaukai. Juodaodžiai atlaiko dešimt kartų stipresnį apšvietimą ultravioletiniais spinduliais, negu baltasis žmogus. Nuogi, vienplaukiai, jie gali būti tokiuose saulės spinduliuose, kur baltasis žmogus turi saugoti savo galvą tropikiniu šalmu, odą šviesiais drabužiais. Saulės spindulių veikiama, baltojo žmogaus oda taip pat gamina apsaugini pigmentą vadinamąjį įdegimą. Jis gerai saugo odą nuo saulės spindulių vidutinėse geografinėse platumose.

Kiek įstriža mongoloidinės rasės žmonių akių plyšio padėtis taip pat atsirado, taikantis prie aplinkos, kad smulkiausios dulktų dalelytės nepatektų po vokais. Stiprūs viesulai Azijoje iš daugybės to žemyno dykumų, pavyzdžiui, iš Gobio, atneša didžiulį smėlio dulkių kiekį. Kai pučia smarkūs vėjai, tai Pekine dangus ištisomis savaitėmis būna žalios spalvos (žydra dangaus spalva ir geltonos dykumos dulkės — liosas — duoda žalią spalvą). Europietis kenčia nuo dulkių, kurios lenda po vokais ir erzina akis, tuo tarpu kinas yra nuo jų puikiausiai apsaugotas. Taigi rasiniai žmonių skirtumai kadaise atsirado, taikantis prie gyvenimo sąlygų.

Tobulindamas techniką ir vis sėkmingiau pajungdamas gamtos jėgas, dabartinis žmogus pats kuria sau aplinką — butą, drabužius ir t. t. Natūraliosios aplinkos sąlygos žmones veikia vis mažiau ir mažiau. Todėl rasiniai skirtumai vis labiau nustoja savo prisitaikomosios reikšmės ir nekliudo visų rasių žmonėms gyventi bet kuriose geografinėse platumose. Ateityje, žmogaus istorinio vystymosi eigoje, rasiniai skirtumai visai išnyks.

Patiko? Pasidalink

KAIP ATSIRADO ŽEME

KAIP ATSIRADO ŽEME

Žemė — viena iš devynių didelių planetų, skriejančių aplink Saulę. Saulės sistemos sandaros tyrinėjimas parodė, kad visos planetos sukasi aplink Saulę ta pačia kryptimi ir, išskyrus Uraną bei Neptūną, ta pačia kryptimi sukasi apie savo ašį. Visos planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimo. Be to, plokštumų savitarpis pasvirimas yra labai nežymus: septynių planetų iš devynių jis ne didesnis kaip 3°. Tik artimiausios planetos — Merkurijaus — ir tolimiausios — Plutono orbitos turi didelį plokštumų pasvirimo kampą (7° ir 17°). Visų sutapimų negalima paaiškinti atsitiktinumu: jie rodo bendrą planetų kilmę. Vadinasi, norint atsakyti į klausimą, kaip atsirado Žemė, pirma reikia papasakoti, kaip atsirado Saulės sistema.

Apie Saulės sistemos atsiradimą buvo įvairių spėjimų arba hipotezių. Pavyzdžiui, XIX amžiuje visuotinai buvo pripažintos Kanto ir Laplaso teorijos. Šiuo metu viena patikimiausių laikoma žinomojo tarybinio mokslininko O. Šmidto hipotezė.

Pagal šią hipotezę prieš kelis milijardus metų vienoje iš spiralinių mūsų Galaktikos šakų pasirodė milžiniškas dulkių debesis su stambesnių kietų gabalų ir dujų priemaiša. Debesyje susidarė sutankėjimai, iš kurių, jiems toliau vystantis, atsirado grupė žvaigždžių. Viena iš jų buvo mūsų Saulė, kuri gana greitai nutolo nuo šios grupės, nusinešdama dalį dulkių ir dujų. Tokiu būdu Saulė ir planetos atsirado iš tos pačios medžiagos, tik Saulė susidarė iš didesnės debesies dalies, o planetos — iš to, kas liko.

Pirmuosius šimtus tūkstančių metų Saulė buvo apsupta tankaus debesies, kuris judėjo besisukdamas kaip ir pirminiame dulkių ir dujų ūke. Traukos jėga suteikė debesiui daugiau kaip 12 milijardų kilometrų skersmens rutulio formą ir taip jį sutankino, jog jis kaip nepermatoma uždanga apgaubė Saulę.

Arčiau Saulės esančios kietos materijos dalelės išgaravo, įgaudamos dujų pavidalą. Kiek toliau liko sunkiai tirpstančios gan tankios masės. O labai toli nuo Saulės atsirado tankus dulkių ir dujų sluoksnis.

Tada Saulė buvo panaši į riešuto branduolį, esantį dideliame erdviame kevale. Šmidtas įrodė, o astronomai Lebedinskis ir Gurevičius savo tyrimais patvirtino, kad Saulę gaubęs dulkių debesis, dulkių dalelėms susiduriant, labai greitai pavirto suplotu, lygiu ir apskritu žiedu. Veikiant savitarpio traukos jėgai, šis žiedas virto milijardų atskirų mažų santankų telkiniu. Vėliau šios santankos susijungė į dideles mases — planetas.

Tankesnėse debesies dalyse atsirasdavo dideli telkiniai retesnėse — arčiau Saulės ir debesies pakraščiuose — mažesni. Taigi planetos pagal savo didumą išsidėsčiusios priklausomai nuo jų atstumo nuo Saulės.

Šmidto hipotezė mums paaiškina, kad mažos ir arčiau Saulės esančios planetos tokios, kaip Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, — yra didesnio vidutinio tankumo, nes jos atsirado iš palyginti mažose gerokai sutankėjusios materijos dalies, užtat tolimos ir didelės planetos tokios, kaip Jupiteris, Saturnas Uranas ir Neptunas — yra mažo vidutinio tankumo nes jos susidarė veikiausiai iš vienų dujų, daugiausia vandenilio.

Iš Šmidto hipotezės mes taip pat sužinome, iš kur atsirado beveik apskritos planetų orbitos, jų mažas savitarpio pasvirimas, sukimosi apie savo ašį kryptis daugiausia slenkamasis artimiausių planetų palydovų judėjimas ir atvirkščias tolimų palydovų judėjimas taip pat tankumo ir masių išsidėstymas Saulės sistemoje. Be to, sudėtingais matematiniais apskaičiavimais Šmidtas išvedė formulę, kuri pagrindžia atstumą tarp planetų ir jų nuotolį nuo Saulės.

Šmidto teorija — pirmoji kosmogoninė hipotezė, vieningu požiūriu paaiškinanti pagrindines Saulės sistemos sandaros ypatybes. Didelę reikšmę geologijai ir geofizikai turi teigimas, kad Žemė iš pradžių buvo šalta. Kaip sako Šmidto hipotezė, Žemės pluta tai ne kažkoks apvalkalas, susidaręs vėstančiame kadaise įkaitusios ir skystos žemės masės paviršiuje. Atvirkščiai, pagal šią hipotezę Žemė iš pradžių buvusi šalta ir tik vėliau sluoksniuose, esančiuose po pluta, dėl radioaktyvių medžiagų irimo prasidėjęs įkaitimo procesas ir taip pat kai kurie geotektoniniai reiškiniai (vykstantys, pasislenkant Žemės plutos plotams)

Patiko? Pasidalink

KODĖL ŽMONĖS, ESANTIEJI KITAME PUSRUTULYJE, NENUKRINTA ŽEMYN?

KODĖL ŽMONĖS, ESANTIEJI KITAME PUSRUTULYJE, NENUKRINTA ŽEMYN?

Atrodytų, klausimas teisingas: kaip atsitinka, kad žmonės, vaikščiojantieji Pietų pusrutulyje, nekrinta žemyn— apačion? Bet kur Žemėje yra apačia?

Žodžiai „apačia“ ir „viršus“ yra kilę tais laikais, kai manyta, jog Žemė plokščia ir savo pakraščiais atsiremia į dangų.

Net pirmieji jūrininkai, kuriems teko perplaukti pusiaują, labai bijojo, kad už pusiaujo laivai nenukristų nuo Žemės „apačion“. Tada žmonės dar nesuprato, kad Žemė traukia į save visus daiktus, vadinasi, ir žmogaus kūną, visur beveik vienoda jėga.

Bet jau XV amžiuje iš Kolumbo, Vasko da Gamos ir Magelano kelionių žmonės galutinai įsitikino, kad Žemė yra rutulys, o keliautojai, atvykę iš Šiaurės pusrutulio Pietų pusrutulį, įsitikino, kad dėl to jiems nieko nenutiko.

Žmonėms, esantiems Žemėje, „apačia“ visuomet yra jos centras, nes visame Žemės rutulyje kūnai krinta jos centro kryptimi. 0 „viršus“ Žemės rutulyje visur yra priešinga kryptis.

Patiko? Pasidalink