KAIP ATSIRADO ŽEME

KAIP ATSIRADO ŽEME

Žemė — viena iš devynių didelių planetų, skriejančių aplink Saulę. Saulės sistemos sandaros tyrinėjimas parodė, kad visos planetos sukasi aplink Saulę ta pačia kryptimi ir, išskyrus Uraną bei Neptūną, ta pačia kryptimi sukasi apie savo ašį. Visos planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimo. Be to, plokštumų savitarpis pasvirimas yra labai nežymus: septynių planetų iš devynių jis ne didesnis kaip 3°. Tik artimiausios planetos — Merkurijaus — ir tolimiausios — Plutono orbitos turi didelį plokštumų pasvirimo kampą (7° ir 17°). Visų sutapimų negalima paaiškinti atsitiktinumu: jie rodo bendrą planetų kilmę. Vadinasi, norint atsakyti į klausimą, kaip atsirado Žemė, pirma reikia papasakoti, kaip atsirado Saulės sistema.

Apie Saulės sistemos atsiradimą buvo įvairių spėjimų arba hipotezių. Pavyzdžiui, XIX amžiuje visuotinai buvo pripažintos Kanto ir Laplaso teorijos. Šiuo metu viena patikimiausių laikoma žinomojo tarybinio mokslininko O. Šmidto hipotezė.

Pagal šią hipotezę prieš kelis milijardus metų vienoje iš spiralinių mūsų Galaktikos šakų pasirodė milžiniškas dulkių debesis su stambesnių kietų gabalų ir dujų priemaiša. Debesyje susidarė sutankėjimai, iš kurių, jiems toliau vystantis, atsirado grupė žvaigždžių. Viena iš jų buvo mūsų Saulė, kuri gana greitai nutolo nuo šios grupės, nusinešdama dalį dulkių ir dujų. Tokiu būdu Saulė ir planetos atsirado iš tos pačios medžiagos, tik Saulė susidarė iš didesnės debesies dalies, o planetos — iš to, kas liko.

Pirmuosius šimtus tūkstančių metų Saulė buvo apsupta tankaus debesies, kuris judėjo besisukdamas kaip ir pirminiame dulkių ir dujų ūke. Traukos jėga suteikė debesiui daugiau kaip 12 milijardų kilometrų skersmens rutulio formą ir taip jį sutankino, jog jis kaip nepermatoma uždanga apgaubė Saulę.

Arčiau Saulės esančios kietos materijos dalelės išgaravo, įgaudamos dujų pavidalą. Kiek toliau liko sunkiai tirpstančios gan tankios masės. O labai toli nuo Saulės atsirado tankus dulkių ir dujų sluoksnis.

Tada Saulė buvo panaši į riešuto branduolį, esantį dideliame erdviame kevale. Šmidtas įrodė, o astronomai Lebedinskis ir Gurevičius savo tyrimais patvirtino, kad Saulę gaubęs dulkių debesis, dulkių dalelėms susiduriant, labai greitai pavirto suplotu, lygiu ir apskritu žiedu. Veikiant savitarpio traukos jėgai, šis žiedas virto milijardų atskirų mažų santankų telkiniu. Vėliau šios santankos susijungė į dideles mases — planetas.

Tankesnėse debesies dalyse atsirasdavo dideli telkiniai retesnėse — arčiau Saulės ir debesies pakraščiuose — mažesni. Taigi planetos pagal savo didumą išsidėsčiusios priklausomai nuo jų atstumo nuo Saulės.

Šmidto hipotezė mums paaiškina, kad mažos ir arčiau Saulės esančios planetos tokios, kaip Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, — yra didesnio vidutinio tankumo, nes jos atsirado iš palyginti mažose gerokai sutankėjusios materijos dalies, užtat tolimos ir didelės planetos tokios, kaip Jupiteris, Saturnas Uranas ir Neptunas — yra mažo vidutinio tankumo nes jos susidarė veikiausiai iš vienų dujų, daugiausia vandenilio.

Iš Šmidto hipotezės mes taip pat sužinome, iš kur atsirado beveik apskritos planetų orbitos, jų mažas savitarpio pasvirimas, sukimosi apie savo ašį kryptis daugiausia slenkamasis artimiausių planetų palydovų judėjimas ir atvirkščias tolimų palydovų judėjimas taip pat tankumo ir masių išsidėstymas Saulės sistemoje. Be to, sudėtingais matematiniais apskaičiavimais Šmidtas išvedė formulę, kuri pagrindžia atstumą tarp planetų ir jų nuotolį nuo Saulės.

Šmidto teorija — pirmoji kosmogoninė hipotezė, vieningu požiūriu paaiškinanti pagrindines Saulės sistemos sandaros ypatybes. Didelę reikšmę geologijai ir geofizikai turi teigimas, kad Žemė iš pradžių buvo šalta. Kaip sako Šmidto hipotezė, Žemės pluta tai ne kažkoks apvalkalas, susidaręs vėstančiame kadaise įkaitusios ir skystos žemės masės paviršiuje. Atvirkščiai, pagal šią hipotezę Žemė iš pradžių buvusi šalta ir tik vėliau sluoksniuose, esančiuose po pluta, dėl radioaktyvių medžiagų irimo prasidėjęs įkaitimo procesas ir taip pat kai kurie geotektoniniai reiškiniai (vykstantys, pasislenkant Žemės plutos plotams)

Patiko? Pasidalink

KODĖL ŽMONĖS, ESANTIEJI KITAME PUSRUTULYJE, NENUKRINTA ŽEMYN?

KODĖL ŽMONĖS, ESANTIEJI KITAME PUSRUTULYJE, NENUKRINTA ŽEMYN?

Atrodytų, klausimas teisingas: kaip atsitinka, kad žmonės, vaikščiojantieji Pietų pusrutulyje, nekrinta žemyn— apačion? Bet kur Žemėje yra apačia?

Žodžiai „apačia“ ir „viršus“ yra kilę tais laikais, kai manyta, jog Žemė plokščia ir savo pakraščiais atsiremia į dangų.

Net pirmieji jūrininkai, kuriems teko perplaukti pusiaują, labai bijojo, kad už pusiaujo laivai nenukristų nuo Žemės „apačion“. Tada žmonės dar nesuprato, kad Žemė traukia į save visus daiktus, vadinasi, ir žmogaus kūną, visur beveik vienoda jėga.

Bet jau XV amžiuje iš Kolumbo, Vasko da Gamos ir Magelano kelionių žmonės galutinai įsitikino, kad Žemė yra rutulys, o keliautojai, atvykę iš Šiaurės pusrutulio Pietų pusrutulį, įsitikino, kad dėl to jiems nieko nenutiko.

Žmonėms, esantiems Žemėje, „apačia“ visuomet yra jos centras, nes visame Žemės rutulyje kūnai krinta jos centro kryptimi. 0 „viršus“ Žemės rutulyje visur yra priešinga kryptis.

Patiko? Pasidalink