Roletai kaina

Įvairūs ir tam tikri sprendimai visada veda prie geresnės kainos paieškos. Ne išimtis ir roletai, kurie Lietuvoje yra kone populiariausia langų uždanga. Bet tenka pastebėti, kad neretam, roletų paieška virsta tiesiog tikra kainų medžiokle. Tokioje būsenoje pamirštama ir kokybė, roletų būklė bei išvaizda. Juk turėtų būti atvirkščiai, roletai kaina neturėtų konkuruoti su kokybe ir būti aukščiau. Daugeliui tenka įdėti pastangų, kad kainos roletams būtų klausiama po to, kai šie buvo pasirinkti įsigijimui.

Roletų kaina

Kainos tiek mūsų šalies sostinėje Vilniuje, tiek kitame mieste skiriasi. Nors daugelis tvirtina, kad Vilnius turi šiek tiek didesnes kainas, tenka pastebėti, jog ir sostinėje galima rasti kokybiškų, unikalių roletų mažesne kaina. Kainos svyruoja ne tik dėl kokybės, aukštesnės ar mažesnės. Pavyzdžiui, Roletailux.lt užsiima aukščiausios kokybės roletų gamyba. Tik naudinga atminti, kad yra keli veiksniai kurie didina arba mažina produkto kainą. Tai reiškia, kad Roletailux.lt pagamintų roletų kaina nebus aukštesnė nei tų, kurie tiesiog, šiuos gaminius perparduoda su atitinkamu antkainiu. Roletailux.lt roletai kaina lenkia daugelį Lietuvos gamintojų kainas. Taip yra todėl, kad medžiagos, kurios yra naudojamos gamyboje yra įsigyjamos tiesiogiai iš medžiagų gamintojų. Tų gamintojų roletai, kurie medžiagas perka iš trečių ar ketvirtų rankų, jų gaminiai bus kur kas brangesni.

Roletailux.lt savo produkto kainas stengiasi reguliuoti protingai. Neretai, kai kurie jų pagaminti roletai būna itin mažomis kainomis. Klientai užsukę į saloną net kelis kartus pokalbio metu perklausia, kodėl šių roletų kaina yra tokia nedidelė. Tokia situacija atsiranda tada, kai klientai, kurie jau yra užsakę roletų gamybą iš Roletailux.lt, po pagaminimo ar dar gamybos proceso metu, atšaukia užsakymą. Būna daug priežasčių užsakymo atšaukimui, todėl Roletailux.lt, stengdamiesi būti lankstūs savo klientams, priima sprendimus atšaukti. Ko pasekoje, gamintojui lieka gaminys, kuris pagal matmenis, standartinių matmenų langams gali netikti. Todėl Roletailux.lt gamybos skyrius, tokių roletų kainas sumažina iki minimumo, kas neretai, maloniai nustebina pirkėjus.

Taip, tiems, kurie ieško tik gaminio kainos, tokie pasiūlymai būna tikras atradimas. Tik nereikėtų pamiršti, kad pagrindinio tikslo, ieškote roletų, ne kainos. Prasilenkiant prioritetams, tikėtis geros kokybės ir kainos santykio nereikėtų. Nors Roletailux.lt pardavimų skyrius yra geranoriškai linkęs derėtis dėl kiekvieno pagaminto roleto kainos. Jei tai yra priimtina klientams ir jiems tai yra aktualu, specialistai visada bus geranoriški ir nuolaidūs.

Jei ieškote aukštos kokybės roletų ir tikitės lanksčios kainos – Roletailux.lt yra geriausias pasirinkimas ir greičiausiai, smagus atradimas kiekvienam.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Roletai

Kavos pupelių kelias prie mūsų stalo prasideda iš toli

Kavos pupelių kelias prie mūsų stalo prasideda iš toli. Afrikos, Amerikos ir Azijos tropikuose auga visžaliai lipikinių šeimos medžiai ir krūmai. Šia šeimą sudaro apie 5 tūkst. rūšių, 50 iš jų — kavamedžiai, kurių vaisiai leidžia mums mėgautis skaniu ir kvapiu gėrimu.

Truputis statistikos: mūsų planetoje priskaičiuojama daugiau kaip 6 mlrd. kavamedžių,- jų užimamas plotas sudaro 4,5 mln. ha. įsigilinkite šiuos skaičius ir įvertinkite milijonų žmonių milžinišką darbą, suteikiantį mums galimybę išgerti puoduką kavos

Dauguma kavamedžių plantacijose priklauso arabiškajai, arba arabikos, rūšiai.

Visi kavamedžiai, nepaisant jų įvairovės, turi panašių savybių. Juos galima būtų pavadinti dideliais krūmais arba neaukštais medžiais (4-5 m). Neprižiūrimas medis gali užaugti ir iki 9 m, bet jo derlius bus mažesnis. Todėl kultivuojami neaukšti medžiai, nes juos lengviau prižiūrėti ir surinkti derlių.

Lapai — tamsžaliai, mėsingi, blizgantys. Jie ant medžio išbūna nuo trejų iki penkerių metų. Lapų pažastyse slepiasi maloniai kvepiantys žiedai, primenantys baltus jazmino žiedus. Kavamedžių vaisiai esti raudoni arba juodai mėlyni, stambios vyšnios didumo. Atidarius vaisių, matomos dvi ragine luobele apsirengusios plokščiai išgaubtos sėklos, aptrauktos sidabrine luobele. Sėklos — taip vadinamos kavos pupelės — prisiglaudusios viena prie kitos plokščiaisiais šonais. Aplink jas yra daugiau ar mažiau valgomas apyvaisis. Pagal savo struktūrą kavos, vaisius yra kaulavaisis, o ne pupa, kaip kartais klaidingai vadinamas. Paprastai vaisius turi dvi sėklas. Bet atsitinka ir taip, kad viena iš sėklų lieka užuomazgos būvyje. Tokių vaisių dažniausiai randama šakų šonuose ir jie renkami atskirai „perlkavai“ ruošti. Ji ypač vertinama žinovų. Esmė ta, kad vaisius esti labiau apvalus, negu paprastai, ir namų sąlygomis gali būti vienodžiau apkepintas keptuvėje, po truputi ją judinant.

Kavamedžio ir atitinkamai vaisių rūšis priklauso, be abejo, nuo rūšies, klimato sąlygų, dirvos, dauginimo būdo. Geriausiai kavamedžiai veši purioje šilto klimato dirvoje, kai temperatūra pastovi ir iškrinta 3000 mm kritulių per metus. Žemės rutulyje tokios sąlygos būdingos ekvatorinei ir tropikų zonai.

Kavos plantacijų dirvoje turi būti kalio karbonato, azoto, fosforo oksido. Puikūs rezultatai gaunami vulkaninėse dirvose, o Brazilijoje — raudonojoje žemėje. Dirva turi būti drėgna, bet ne permirkusi.

Kavamedžiai labai jautrūs temperatūrai: vidutinė metinė turi būti apie 21°C ir svyruoti tarp 13-27°C. Aukštesnėje temperatūroje vaisiai greičiau noksta, bet kavos kokybė smarkiai blogėja. Iš kitos pusės, nuo šalčio kavamedžiai žūva. Neprigijo jie palyginti šiltame Floridos ir JAV klimate.

Esant žemesnei negu 8°C temperatūrai, kavamedžiai gali žūti. Todėl Europoje natūraliomis sąlygomis jų neaptinkama. Bergždžios pasirodė esančios pastangos išvesti ne taip jautrias šalčiui kavamedžių rūšis. TSRS kavamedžių galima matyti tik botanikos sodų oranžerijose.

Enzas Feraris turėjo tik vieną aistrą — lenktyninius automobilius

Ilgą varginantį montavimo ciklą dabar palengvina moderni technika. Čia atvykstama iš visos Italijos, netgi iš labiausiai nutolusių jos kampelių. Pirmoji mechanikos mokykla, kurią Enzas Feraris įkūrė dar 1948 metais, dabar pertvarkyta į Pramonės ir amatų institutą. Jis daug kuo skiriasi nuo kitų panašaus tipo Italijos licėjų. Stojama čia turint du tikslus: ne tik įsigyti inžinieriaus diplomą, bet, svarbiausia, įžengti pro „Ferrari“ duris. Dviejose dirbtuvėse dauguma besimokančiu jau nuo pirmųjų dienų vilki raudonus arba žydrus kombinezonus, papuoštus „Ferrari“ firmos emblema — piestu stovinčiu žirgu. Tai „žydroji“ svajonė, viltis vieną dieną prisijungti prie 2400 firmos darbuotojų, — ji vilioja visus 500 moksleivių. Šnekos paprastai čia sukasi apie tą patį: aptarinėjami įspūdžiai, patirti per dieną prie montavimo linijų. Firmos darbininkų atlyginimas nedidelis vidutiniškai 1,2 milijono lirų. Tai nedaug. Keramikai — kitos regiono pramonės darbuotojai gauna kur kas daugiau. Tačiau iš garbės ir pinigų Maranelas pasirenka garbę. Juk miestelis, galima sakyti, buteliuko, su žinduku išmaitino „Ferrari“, ir visi tuo didžiuojasi. O pasipelnyti galima ir iš smulkiosios komercijos: pavyzdžiui, pardavinėjant degimo žvakes, jau atlikusias savo paskirtį „Formulėje 1“, — turistai tokius suvenyrinius raktų žiedus labai vertina. Tie, kuriuos vilioja didesnio masto prekyba, gali už 9 milijonus lirų įsigyti prašmatnią „Testarosą“ ir parduoti ją dvigubai brangiau turtingiems užsieniečiams. Gera gyventi „Ferrari“ šešėlyje, liūliuojamiems garsiosios „Formulės 1“ šlovės, kuri kasdien vilioja šimtus besidominčių Fioriano trasomis.

Nepaisant ištikimybės firmai, darbininkų teisių gynimo tradicijos čia labai tvirtos. Organizuoti ir ryžtingi darbininkai, pavyzdžiui, 1966 metais privertė „Ferrari“ nedalyvauti „Grand prix“ lenktynėse Anglijoje. Taigi čia dirba kieto būdo italai. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie buvusį firmos šeimininką. Enzas Feraris turėjo tik vieną aistrą — lenktyninius automobilius. Štai jo žodžiai:

—Aš niekuomet nevaikštau į teatrą, niekuomet nesiilsiu. Geriausiai atostogas praleidžiu dirbtuvėse.

Tačiau ir prisiekę „feraristai“, ir visi kiti didžiuojasi, kad dirba tokioje prestižinėje įmonėje. Kai kuriose šeimose darbas „Ferrari“ firmoje netgi laikomas paveldima privilegija: tėvas atsiveda sūnų, dėdė sūnėną…

Vieno iš įmonės cechu centre išrikiuota įspūdinga robotų eilė — tai automatinė variklių surinkimo linija. Tik galutinis poliravimas atliekamas rankomis. Automatinio poliravimo buvo atsisakyta, kadangi dėl to sumažėjo variklių efektyvumas.

Paskutinės automobilių surinkimo ir dažymo operacijos taip pat atliekamos rankomis. Tai — Maranelo įmonės ypatumas. Enzas Feraris teikė absoliutų prioritetą kokybei, net jeigu tai buvo nuostolinga.

— “Ferrari“ turi būti geidžiamas, apie jį turi svajoti, jo laukti kaip mylimosios, — sakydavo jis.

1966 ir 1967 metais automobilių lenktynėse Manse „Ferrari“ mašinas pralenkė „Fordas“. Mažas Maranelo miestelis nebeįstengė konkuruoti su 400 tūkstančių koncerno „Ford“ dirbančiųjų. Antrąkart gyvenime Feraris kreipėsi pagalbos į FIAT. Sudaryta sutartis aiškiai buvo jam naudinga. Enzas išsaugojo 50 procentų kapitalo ir, svarbiausia, gavo išskirtinę teisę vadovauti lenktynių sektoriui.

— Aš kovoju kaip senas pavargęs liūtas, — kartojo jis.

Artėjo pabaiga. 1988 metų birželio pradžioje devyniasdešimtmetis sergantis Feraris merdėjo. FIAT žmonės, neslėpdami savo nekantrumo, ėmė vadovauti ir lenktynių sektoriui. Pagaliau po mėnesio Enzo vieta buvo laisva — jis mirė.

— Enzas Feraris troško parodyti savo miestelį visam pasauliui, — aiškina Evaristas Skamarelis.

Statant institutą miestelyje buvo įrengtas baseinas, sporto salė, futbolo aikštė, yra pradinė mokykla, piliečių centras ir, pagaliau, „Ferrari“ muziejus. Iš jo eksponatų daug kas bando atspėti „Ferrari“ sportinių mašinų mįslę, tačiau trukdo paslaptingumas, gaubiantis patį firmos įkūrėją. Feraris pavydžiai saugojo rankomis renkamų automobilių paslaptį ir įsileisdavo į gamyklą tik tuos žurnalistus, kurie neišmanė automobilių gamybos. Bet po jo mirties ši paslaptingumo skraistė pamažu ima plyšti.

— Jeigu tėvas būtų gyvas, vargu ar jam patiktų, kad parodose demonstruojami klasikiniai jo automobilių modeliai, — sako Pjeras Lardis Feraris, Enzo įkurtos firmos viceprezidentas. — Darome tai ne dėl reklamos, o norėdami parodyti žmogaus nueitą kelią. Geriausia reklama — maždaug 5 tūkstančiai laimėtų lenktynių. Tačiau, matyt, Enzo šlovė kiek nublanks, kai visi sužinos, kad jis vos vargais negalais baigė vidurinę mokyklą, retai kada išvažiuodavo iš Maranelo. Netgi žavėdavosi tik tomis moterimis, kurios buvo geros lenktynininkės…

Enzui Ferariui patiktų, kad firma, dabar priklausanti FIAT, laikytųsi jo priesakų: nedidintų gamybos, kad nenukentėtų kokybė. Kasdien čia išleidžiama tik po 17 automobilių.

Maranelo šeimininkas buvo doras pilietis ir doras parapijietis. Reguliariai šelpdavo vargšus, skirdavo lėšų kitiems miestelio reikalams. Paaukojo 150 milijonų lirų ir nupirko bažnyčiai žemės sklypą. Testamentu Enzas Feraris paliko dalį savo turto geriems klebono darbams. Tačiau donas Belua ir toliau tebegyvena vargingoje pastogėje, kadangi paskirta suma yra nedaloma. Tačiau palikimas jau siekia 4 ar 5 milijardus lirų, tad bažnyčios varpai dar ilgai šlovins „Ferrari“ pergales.

—Kažin, ar Prostas taps antruoju Ferariu? — postringauja seniai, susėdę Laisvės aikštėje priešais meriją.

O Alenas Prostas jau seniai pamiršo tuos laikus, kai tekdavo sprukti pro užpakalines viešbučių duris, nes neturėdavo kuo susimokėti už nakvyne. Dabar jis turtuolis. Ir, žinoma, vienas geriausių lenktynininkų. Dabar Ferrari triumfas – jo rankose.

Kokie batai jums galėtų tikti geriausiai?

Kokie batai jums galėtų tikti geriausiai? Kokie batai šiomis dienomis yra patys madingiausi? Kokių gamintojų batai yra patys kokybiškiausi? Į kokius svarbius veiksnius vertėtų atsižvelgti tuomet, kai bandoma pasirinkti naujus batus? Kokiais būdais šiomis dienomis yra optimaliausia ieškoti naujų batų? Tokie ir panašūs klausimai kyla daugeliui vartotojų, kurie nori reguliariai atnaujinti savo įvaizdį, paverčiant jį šiuolaikišku ir patogiu, kartu padedančiu labiau pasitikėti savo jėgomis ir gyventi produktyvesnį gyvenimą. Todėl jei ir jūs jau kurį laiką sau keliate tuos pačius klausimus, pats metas paieškoti tiksliausių atsakymų. Be abejo, jei jūs naudositės internetu, tai padaryti jums bus kur kas lengviau. Tuo tarpu, jei jūs nevengsite pasidairyti ir po internetines avalynės parduotuves, naujų batų paieškos ir jų įsigijimas turėtų tapti dar paprastesnis sprendimas. Kaip bebūtų, apie visą tai galima pakalbėti šiek tiek plačiau.

Nepamirškite, kad avalynė, kurią pasirenkame savo kasdienybei, turėtų būti ne tik labai madinga, tačiau ir patogi. Be to, ji turėtų atitikti mūsų individualų skonį, kuris kiekvieno žmogaus atveju labai akivaizdžiai skiriasi. Tai reiškia, kad jei jūs pasirinksite puikiai šiuolaikines mados tendencijas atitinkančią avalynę, tačiau ji nebus atitinkanti jūsų skonio, avėdami tokius batus jūs negalėsite jaustis pasitikintys savimi. Tai taip pat gali pastebėti ir aplinkiniai, todėl jei norite to išvengti, turėtumėte avėti būtent tai, kas jums labiausiai patinka. Tik tuomet galėsite tikėtis pasiekti norimą rezultatą. Kaip bebūtų, kai kalbame apie avalynės pasirinkimą, taip pat turėtume kalbėti ir apie batų kokybę. Jei jūs investuojate į brangius batus, akivaizdu, kad norite būti tikri, jog tokie batai jums puikiai tarnaus ne vieną sezoną, todėl būtinai labai daug dėmesio skirkite gamintojui ir medžiagoms, iš kurių yra pagaminti vieni ar kiti jus sudominę batai.

Galiausiai nereikėtų pamiršti, kad jei naujų batų paieškas jūs atliksite internetu ir nevengsite apsipirkti šiuolaikinėse elektroninėse parduotuvėse, galėsite kur kas lengviau surasti tai, kas atitinka jūsų skonį, kartu sutaupant gerokai daugiau papildomų lėšų, nes elektroninėse parduotuvėse batai įprastai yra siūlomi daug palankesnėmis kainomis.

Maranelas – Ferrari automobilių gimtinė

Maranelo klebonas donas Erijas Belua turi dvi žemiškas silpnybes: jis mėgsta sočiai pavalgyti, — tačiau kas, ranką prie širdies pridėjęs, išdrįs tvirtinti, kad rajumas tikrai yra nuodėmė? — o antroji dono aistra, žinoma, „Formulė 1“. Taip taip, ir šiemet Maranelo miestelyje visi, pradedant komunistų merija ir baigiant klebonu, laukė, kuri gi lenktynininką lydės didesnė sėkmė: triskart pasaulio čempioną Aleną Prostą ar jo varžovą Airtoną Seną. Tiesa, anksčiau klebono pasąmonėje paslapčia kirbėdavo mintis, kad „Formulė 1“ vis dėlto šėtono išmonė. Tačiau po Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II vizito 1988 metų liepą, kai pastarasis savo kelionės metu dėl „Ferrari“ automobilių netgi padarė lankstą, donas Erijas Belua, viena ranka laikydamas Bibliją, o kita — sukiodamas „rembo“ vairą, ėmė aiškinti: „Dievas sukūrė žmogų, panašų save, tad ir žmogus kiekvienoje kelionėje artėja prie Dievo.“ Tad Maranelo bažnyčios varpas ne vien kviečia tikinčiuosius į pamaldas: jis skamba vardan kiekvienos „Ferrari“ pergalės. Nors Maranelo gyventojams tokių įvykių priminti nereikia: vos išgirdę apie „Ferrari“ sėkmę, patys susirenka didžiausioje miestelio aikštėje ir džiaugsmingai signalizuoja automobilių klaksonais.

Maranelas — tai nedidelis tipiškas šiaurės Italijos miestelis, įsikūręs už 150 kilometrų į pietryčius nuo Milano. Senoviški rausvų plytų namai, keletas modernios konstrukcijos pastatų. 6 tūkstančiai gyventojų, kurių maždaug pusė remia doną Eriją Belua, o kiti yra mero ir komunistų partijos atstovo Džordžijo Gubertinio šalininkai. Tai tikras šio regiono istorinis dviprasmiškumas, nes abiem frakcijoms taikingai ir oriai išlaikyti savo pozicijas padeda „Ferrari“. Bet Senio, jos įkūrėjo Enzo Ferario, jau nebėra.

1918-1919 metų žiemą dvidešimtmetis Enzas atėjo prašyti darbo į FIAT firmą Turine. Atsakymas buvo trumpas: „Na ir kas, kad karo veteranas. Juk visų neįdarbinsim…“

—Atsidūriau gatvėje, — vėliau pasakojo jis. — Ėjau per „Valentino“ parką, rankoje tirpo gniūžtė sniego… Jaučiau, kaip nuo šalčio suragėjo drabužiai. Atsisėdau ant suolelio ir apsiverkiau… Tik po 29-erių metų Enzas Feraris tame pačiame mieste, kur viešpatavo FIAT, pajuto tikrąjį triumfo skoni. 1947-aisiais lenktyninis Ferario automobilis laimėjo „Grand prix“. Iškart po lenktynių Encas dingo, jo niekur negalima buvo rasti. Vienišas Enzas Feraris sėdėjo tame atmintiniame parke ant to paties suolelio.

— Be abejonės, tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime, veliau pasakojo jis žurnalistams.

Ir prisipažino, kad mėgstamiausias jo rašytojas Stendalis. Jo romanų herojai Fabricijus del Dongas arba ŽiuIjenas Sorelis panašiomis aplinkybėmis irgi grįžtų ant to paties suolelio. Na, o romanas „Raudona ir juoda“ taip pat suvaidino savo vaidmenį „Ferrari“ automobiliai dažomi šiomis spalvomis.

Nors kalbame apie šiuolaikinių automobilių gamybą, tačiau „Ferrari“ istorija iš tiesų prasidėjo tarsi Stendalio romanas. Tai tuštybės ir triumfo istorija.

Būdamas keturiasdešimties metų Enzas palieka vadovaujanti postą „Alfa Romeo“ ir grįžta į Modeną. Tam tikra prasme tai buvo pasipriešinimas ji supusiai aplinkai, kadangi nors ir užimdamas neblogas pareigas, Enzas turėjo keistoko žmogaus reputaciją: didžiulė aistra mašinoms bei lenktynėms ir atrodė jokiu ypatingų gabumų.

Kodėl gi jis, paprastas amatininkas, pradėjo nuo dvylikos cilindrų variklio kūrimo? Ogi todėl, kad gigantiškas „Pacard“ tuo metu buvo vienintelė firma, gaminusi tokius variklius.

— Man tai stimulas, iššūkis, kurį galėjau mesti pasauliui.

Maranelo istorija prasideda nuo 1943- ųjų. Mažame žemės ūkio miestelyje iki tol nebuvo jokių didesnių pramonės įmonių, kol iš Modenos nebuvo perkelta „Ferrari“ gamykla. Evaristas Skaramelis, senasis miestelio meras, palaikantis vietinius komunistus, aiškina, kad Enzas Feraris nusprendė perkelti savo firmą Maranela, skatinamas įgimto kuklumo ir gilaus potraukio prie žemės. Tačiau egzistuoja ir kita versija: autolenktynininkas, nuo pat pirmos fašistų partijos atsiradimo valandos jos šalininkas, taip atsakė į Dučės raginimą decentralizuoti pramonę.

Tačiau… nežino kairė, ką daro dešinė. „Ferrari“ gamykla sutrikdė iki tol ramų miestelio gyvenimą. Negražus, netinkantys čia gamybiniai korpusai, varginantis darbas juose. Senųjų gyventojų o jaunesni… Kiekvieną trečiadienį, turgaus diena, pasidalinę ant pakaušių nusmauktomis kepurėmis, jie sutraukia į pagrindinę aikštę, o iš ten išsiskirsto po užpakalinius kaviniu kambarius palošti kortomis, tarsi skubėdami pasislėpti nuo žvilgsnių, stebinčių juos iš portretų nuo visų viešųjų pastatų sienų. „Ferrari“ jiems yra viskas. Firma gali būti tironiška, tačiau niekuomet nepaliks savo darbininkų nelaimėje…

Pagrindinė elektroninių teodolitų ypatybė

Senesnio varianto teodolitai T15 yra kartotiniai su limbo fiksatoriumi ir skląsteliu. Vėliau buvo gaminami nekartotiniai šio tipo teodolitai, kurių horizontalieji limbai pasukami tik apytiksliai. Alidadė bei žiūronas priveržiami pasukamais fiksatoriais, ant kurių įtaisyti ir mikrometriniai sukimo sraigtai. Teodolito alidadėje įrengtas optinis svambalas.

T151( tipo teodolitas su posvyrio kompensatoriumi vertikaliajame skritulyje. Kompensatoriaus veikimo diapazonas, tikslumas 5″. Pro šio teodolito žiūroną matomas tiesioginis vaizdas.

Teodolitas 2T5K patobulintas teodolito T5 variantas, priklauso tiksliųjų teodolitų unifikuotai 2T serijos grupei. Jo žiūronas aukštos kokybės. Vaizdas ryškinamas pasukant ant žiūrono esantį žiedą. Siūlelių diafragma žiūrone įtaisyta nejudamai, todėl vizavimo ašis visada sutampa su optine žiūrono ašimi ir, fokusuojant žiūroną, nekeičia savo padėties. Nustatant vizavimo ašies statmenumą žiūrono sukimosi ašiai, reguliuojama pakreipiant ašyje visą žiūroną ekscentriniu žiedu.

2T5K teodolitas nekartotinis. Horizontalusis limbas pasukamas specialiu paspaudžiamu sraigtu. Į norimą padėtį limbą galima nustatyti pagal papildomo skritulio 10° padalas, matomas pro langelius. Limbuose atskaičiuojama vienpusiu skaliniu mikroskopu 0,1′ tikslumu.

Vertikaliajame skritulyje įtaisytas posvyrio kompensatorius, veikiantis 2″ tikslumu diapazone.

Teodolitas 3T5KII priklauso naujausiai serijai 3T. Jame įrengtas tiesioginio vaizdo žiūronas ir vertikaliojo skritulio 1-2″ tikslumo kompensatorius. Limbuose atskaičiuojama skaliniu mikroskopu. Teodolitas 3T51 išvaizda ir konstrukcija panašus teodolitą 2T5K, bet yra tobulesnis.

Konstruojant 3T serijos teodolitus, panaudota pasaulinė geodezinių prietaisų gamybos patirtis. Todėl šie teodolitai didesnio tikslumo, geriau juos eksploatuoti. Jais galima tiksliau matuoti vertikaliuosius kampus. Didesnis vertikaliojo limbo skersmuo ir galima pakeisti vertikaliojo limbo atskaitos ženklą. Todėl atskaitos iš abiejų teodolito padėčių yra tokio pat ženklo kaip ir vertikalusis kampas. Nulio vietos reikšmė pakeičiama kompensatoriaus reguliavimo sraigteliu. Galima ne tik apytiksliai, bet ir labai tiksliai nustatyti pradinę atskaitą horizontaliajame limbe

Kolimacinę teodolito klaidą galima reguliuoti pakreipiant visą žiūroną arba perstatant siūlelių tinklelį.

Lietuvoje kartais dar naudojami K. Ceiso (Carl Zeiss; Vokietija) įmonėje pagaminti aukštos kokybės optiniai teodolitai.

Pagrindinė elektroninių teodolitų ypatybė ta, kad juose pritaikytas elektroninis automatinis limbų atskaičiavimo principas. Limbai koduojami, o atskaičiavimo mikroskopai pakeisti elektroniniais skleistuvais (skeneriais). Atskaitos matyti indikatoriuje skaitmenimis arba registruojamos magnetiniame kaupiklyje, iš kurio jos vėliau skaitomos arba perrašomos į elektroninę skaičiavimo mašiną. Į elektroninių teodolitų sudėtį dar įeina mikroprocesorius, kuris valdo ir kontroliuoja matavimo procesą. Reikiamos komandos perduodamos klaviatūra. Tokie teodolitai dar vadinami kodiniais

Reljefo vaizdavimas planuose ir žemėlapiuose

Linijoms orientuoti naudojami ir direkciniai kampai.

Linija BC ant elipsoido paviršiaus projekcijoje, bus pavaizduota kreive bdc. Per tašką B einančio meridiano projekcija taip pat bus kreiva linija SbP. Linijos BC geodezinis azimutas A projekcijoje bus nedeformuotas. Linija KL lygiagreti ašiniam meridianui, y — meridianų artėjimo kampas. Kampas a, kurį sudaro šiaurinis linijos, lygiagrečios ašiniam meridianui, galas su styga bc vadinamas linijos bc direkciniu kampu plokštumoje.

Kartais linijoms orientuoti naudojamas rumbas, t. y. kampas, kurį sudaro linija ir artimesnis jai meridiano, einančio per tos linijos tašką, galas.

Reljefo vaizdavimas planuose ir žemėlapiuose

Vietovės nelygumų visuma vadinama reljefu. Reljefas yra vienas iš svarbiausių vietovės elementų. Ji sudaro pavieniai elementai:

Išsiskirianti vietovėje aukštuma pagal aukštį vadinama kalnu arba kalva. Skiriama kalno viršūnė, papėdė ir šlaitai (nuokalnės).

Ištęstos formos kalnas vadinamas kalnagūbriu. Tokias aukštumas sudaro šlaitai ir viršutinė linija — vandenskyra.

Uždara įduba vadinama dauba. Daubą sudaro sienelės ir dugnas

Ištęsta ir žemiausioje pusėje atvira )duba pagal formą ir didumą vadinama slėniu, griova, tarpekliu, kanjonu. Skiriami įdubos šlaitai ir vandentakos linija.

Šlaitas gali būti lėkštas arba status. Status šlaitas, staiga pereinantis į lėkštą, sudaro terasų.

Du gretimi kalnai su įduba tarp jų vadinami balnakalniu. Paprastai balnakalniu prasideda slėnio aukštupys.

Yra skiriamas mikroreljefas ir makroreljefas, t. y. reljefas su tam tikrais neryškiais ir labai ryškiais elementais.

Reljefo formų susidarymo dėsningumus nagrinėja geomorfologija. Šiuos dėsningumus reikia žinoti, norint teisingai pavaizduoti reljefą plane arba žemėlapyje.

Reljefas planuose ir žemėlapiuose vaizduojamas horizontalėmis, kurios dar vadinamos izohipsėmis. Žemėlapiuose reljefas gali būti vaizduojamas dar spalvomis arba horizontalėmis ir spalvomis. Spalvų gama prasideda tamsiai žalia ir baigiasi tamsiai ruda.

Pavyzdžiui, reljefo elementas — kalnas — tariamai supjaustomas lygio paviršiais, lygiagrečiais pagrindiniam lygio (geoido) paviršini. Atstumas tarp tų paviršių svambalo linijos kryptimi turi būti vienodas. Jis vadinamas horizontalių laiptu ir žymimas raide h.

Nedideliame Žemės paviršiaus plote lygio paviršius galima pakeisti horizontaliomis plokštumomis.

Plokštumų susikirtimo su kalnu linijos vadinamos horizontalėmis, kurios ortogonaliai projektuojamos lygio paviršių. Pavaizdavus jas tam tikru masteliu popieriaus lape, gaunamas kalno planas.

Taigi horizontalė yra vienodo aukščio taškus jungianti linija. Reali horizontalė yra, pavyzdžiui, ežero vandens horizontas, kai vanduo ramus.

Magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra.

Teoriniai Gauso ir Kriūgerio projekcijos pagrindai

Tarkime, kad Žemės elipsoidas patalpintas cilindre ir zonos ašinis meridianas jį liečia. Zonos meridianų ir paralelių tinklas yra projektuojamas cilindro paviršiuje taip, kad zona būtų pavaizduota konforminėje (lygiakampėje) projekcijoje ir būtų galima linijų ilgius apskaičiuoti.

Teoriniai Gauso ir Kriūgerio projekcijos pagrindai nagrinėjami aukštosios geodezijos kurse.

Tarkime, kad cilindras perpjaunamas per sudaromąsias, einančias per ašigalius, ir ištiesiamas plokštumoje. Taip gaunama zonos projekcija. Ši projekcija 1825-1830 m. pasiūlyta ir išnagrinėta Gauso, o 1912 m. detalizuota Kriūgerio, vadinama Gauso ir Kriūgerio projekcija. Ašinis meridianas ir ekvatorius projekcijoje vaizduojami tiesiomis statmenomis linijomis, kurios sudaro stačiakampės koordinačių sistemos ašis. Kiti meridianai ir paralelės vaizduojami kreivėmis. Tačiau žemėlapio lape meridianų kreivumas nebus pastebimas, o paralelių kreivumas žymus tiktai smulkaus mastelio žemėlapiuose. Todėl meridianai žemėlapių lapuose vaizduojami tiesėmis. Koordinačių pradžios taškas yra ašinio meridiano ir ekvatoriaus sankirtos taškas. Abscisių ašimi laikoma ašinio meridiano projekcija. Taško padėtis kiekvienoje zonoje apibūdinama stačiakampėmis koordinatėmis. Kiekviena zona susijusi atskira stačiakampių koordinačių sistema. Todėl ši sistema ir vadinama stačiakampe zonine koordinačių sistema.

Geodezijoje naudojama dešinioji stačiakampių koordinačių sistema (matematikoje naudojama kairioji koordinačių sistema). Ketvirčiai numeruojami laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi.

Kadangi Lietuva yra šiauriniame pusrutulyje, tai visų taškų Gauso ir Kriūgerio projekcijoje abscisės yra teigiamos. Jei taškas yra į rytus nuo abscisių ašies, jo ordinatė teigiama, jei į vakarus, — neigiama. Kad zonos ribose visų taškų ordinatės būtų teigiamos, prie kiekvienos ordinatės pridedama po 500 km. Prieš ordinatę nurodomas zonos numeris.

Kad būtų paprasčiau naudotis žemėlapiu, kiekvienoje zonoje brėžiamos linijos, lygiagrečios abscisių ir ordinačių ašims. Gaunamas stačiakampių koordinačių tinklas. Pagal žemėlapio mastelį tinklas braižomas kas 1 km (1:25,000, 1:50 000), kas 2 km (1:100 000) arba kas 10 km (1:200 000). Jis dar vadinamas kilometriniu tinklu.

Pagal zoninės koordinačių sistemos savybes visi vieno mastelio žemėlapių lapai zonose gali būti sudedami vienas prie kito be plyšių ir neperdengiant. Tačiau gretimų zonų žemėlapių kolonose, tokių plyšių bus. Bendra dviejų zonų meridiano projekcija vienoje zonoje bus lankas SMP, kitoje — lankas SiMP’. Šie lankai turi tik vieną lietimosi tašką. Praktiškai abi bendro meridiano projekcijos tam tikrame atstume sutaps, bet kilometriniai tinklai bus išsidėstę vienas kito atžvilgiu tam tikru kampu ir sudarys atskiras sistemas. Todėl vienos zonos kraštinių žemėlapių lapų kilometrinis tinklas pratęsiamas gretimuose kitos zonos lapuose. Reikia, kad vakarinė zona dengtų rytinę 30′ pločio juosta ir rytinė dengtų vakarinę 7,5′ pločio juosta. Taigi kiekvieno kraštinio zonos žemėlapio lapo kraštuose būna dvigubas kilometrinis tinklas.

Ašinio meridiano projekcija vaizduojama nedeformuota. Tolstant nuo ašinio meridiano, linijų deformacijos didėja. Gauso ir Kriūgerio projekcijoje linijos yra ilgesnės negu elipsoido paviršiuje.

Lietuvos geografinėje platumoje 6° zonos plotis bus lygus apie 500 km, o 3° — apie 250 km; 3° zonai sudaromi 1:5000, 1:2000 ir stambesnių mastelių planai.

Turint taškų geodezines koordinates, galima skaičiuoti jų koordinates ir stačiakampėje zoninėje koordinačių sistemoje.

Kartais, ypač esant nedideliam Žemės paviršiaus plotui, kai arti nėra geodezinių taškų su žinomomis Gauso ir Kriūgerio koordinatėmis arba kai nereikia tokių koordinačių skaičiuoti, pavyzdžiui, sudarant statybos aikštelėje statybos tinklą, naudojama lokalinė stačiakampių koordinačių sistema. Abscisių ašis orientuojama pagal meridianą arba nukreipiama lygiagrečiai svarbiausioms inžinerinių statinių ašims. Koordinačių pradžios taško koordinatės pasirenkamos.

Pagrindinės vandens vartotojų kategorijos ir vandens suvartojimo normos

Vandentiekio bokštas gali būti pastatytas prieš miesto gyvenvietės skirstomąjį vandentiekio tinklų teritorijoje ar kitoje miesto ar gyvenvietės teritorijos vietoje arba už jos ribų, t. y. skirstomojo vandentiekio tinklo gale.

Kai vandentiekio bokštas pastatytas už vandeniu aprūpinamo objekto ribų, t.y. priešingoje pusėje, negu visi kiti vandentiekio įrenginiai, arba gyvenvietės teritorijoje, tokia vandentiekio schema vadinama sistema su kontrarezervuaru.

Grupiniai, rajoninių, geležinkelio transporto, taip pat specialios paskirties objektų vandentiekiai savo schemomis, įrenginių paskirtimi, sudėtimi bei išdėstymu gali griežtai skirtis nuo miestų ar gyvenviečių vandentiekio pagrindinės schemos. Dideliu schemų įvairumu ir įrenginių sudėtingumu pasižymi pramonės, iš dalies ir žemės ūkio įmonių vandentiekiai, apie kuriuos žinių dėl mažos veikalo apimties neįmanoma pateikti.

Sudarant vandentiekio projektą, reikia turėti atitinkamą medžiagą, kuria remiantis nustatomi ir apskaičiuojami įvairūs duomenys, reikalingi vandentiekio įrenginiams projektuoti. Vandens vartotojų teritorinis išsidėstymas, jų skaičius ir perspektyvinis vystymas imamas toks, kuris numatytas miesto ar gyvenvietės generaliniame plane. Vandentiekio įrenginiai turi būti projektuojami perspektyviniam laikotarpiui, nurodant jų statybos eiliškumą taip, kad, įvykdžius pirmos eilės įrenginių statybą, būtų galima juos vėliau praplėsti, nesutrikdant jau veikiančių įrenginių normalaus technologinio darbo režimo. Įrenginių apimtis projektuojamai statybos eilei apskaičiuojama iš tų duomenų, kurie numatyti generaliniame plane tam tikram perspektyviniam laikotarpiui.

Pagrindinės vandens vartotojų kategorijos ir vandens suvartojimo normos

Vandentiekio tiekiamą vandenį gali vartoti įvairūs vartotojai įvairiems reikalams. Miestuose, gyvenvietėse pagrindiniai vandens vartotojai yra:

Gyventojai ir dirbantieji pramonės bei žemės ūkio įmonėse, kurie vandenį vartoja gėrimui, valgiui gaminti, buto ir kūno švarai palaikyti, baltiniams skalbti, sanitariniams-higieniniams ir kitiems, t. y. Vadinamiems reikalams. Šios kategorijos vandens vartotojus centralizuotas vandentiekis turi visiškai patenkinti.

Vandens kiekis, kurį vienas žmogus suvartoja per parą arba vienas asmuo, dirbąs pramonės ar žemės ūkio įmonėje per darbo pamainą, vadinamas vandens suvartojimo norma. Vandens kiekis vartojamas buitiniams-ūkiniams reikalams, esti nepastovus. nes priklauso nuo miesto, gyvenvietės dydžio, jos sutvarkymo, santechninių įrenginių butuose bei įmonių patalpose, klimatinių ir daugelio kitų veiksnių, todėl per metus, sezoną ir net parą keičiasi. Projektuojant vandentiekio įrenginius, reikia žinoti ne tik vidutines, bet ir maksimalias vandens suvartojimo normas.

Nurodytos gyventojų buitiniams-ūkiniams reikalams naujos vandens suvartojimo normos, kurios gali būti taikomos sąlygomis, projektuojant miestų gyvenviečių vandentiekį.

Vis labiau plečiantis miestų, gyvenviečių tvarkymo darbams, didėjant įvairios paskirties objektų statybai, kylant materialiniam kultūriniam darbo žmonių lygiui, vandens suvartojama mūsų šalies miestuose, gyvenvietėse kasmet vis daugiau. Didesniems miestams, atskirais atvejais ir gyvenvietėms, ypač kurortinio tipo, vandens suvartojimo normos gali būti priimtos ir didesnės. Tam būtinos priemonės – nuotekų valymo įrenginiai.

Dažymo darbams reikia daug ir įvairių medžiagų

Dažymo darbams reikia daug ir įvairių medžiagų. Jos paprastai skirstomos į tris grupes:

1) sausi dažai, arba pigmentai,

2) dažus jungiančios medžiagos, arba jungikliai,

3) pagalbinės medžiagos. 1š šių medžiagų ir sudaromi visi dažymui reikalingi mišiniai bei dažai.

  1. PIGMENTAI

Pigmentais įprasta vadinti sausus dažų miltelius, netirpstančius nei vandenyje, nei aliejuje, nei eteriniuose skysčiuose. Pigmentai, sumaišyti su klijų skiediniu, pokostu ar laku, neperšviečiami dengia dažomąjį paviršių.

Sienoms, baldams ir panašiems paviršiams dažyti vartojami tik dengiantieji netirpūs pigmentai (dažai), kurie, be to, dar neturi pakisti nuo šviesos ir turi būti patvarūs cheminiams (šarmų, rūgščių, dujų) poveikiams.

Prieš dažymo darbus reikia išvežti ne tik senus, bet ir vis dar naudojamus baldus iš buto, biuro ar kitų patalpų. Taip pat daug susikaupia statybinių šiukšlių.

Pagal kilmę ir gamybos būdą pigmentus galima grupuoti taip:

1) mineraliniai natūralūs,

2) mineraliniai dirbtiniai,

3) organiniai natūralūs

4) organiniai dirbtiniai.

Mineraliniai natūralūs (žemės kilmės) pigmentai kai kur ištisais spalvotų mineralinių junginių klodais randami žemėje. Iškastoji žaliava dar atitinkamai perdirbama.

Kai kurie dirbtiniai pigmentai, pavyzdžiui, geležies raudė (surikas), mumija, marso raudonieji ir geltonieji, savo kokybe yra labai panašūs į natūraliuosius mineralinius pigmentus. Kiti, kaip, pavyzdžiui, chromo geltonieji ar Berlyno mėlynieji yra nepatvarūs kalkėse, ultramarinas — nepatvarus rūgštyse, cinoberis, litoponas — šviesoje tamsėja, švino baltieji — nuo sieros vandenilio dujų pajuosta ir t. t. Be to, nors kai kurių pigmentu spalvos atrodo gražios, tačiau jos greitai išblunka. Taip atsitinka dažniausiai su tais pigmentais, kurie yra pagražinti anilino ar kuriais kitais nepatvariais dirbtiniais organiniais dažalais.

Organiniai natūralūs (augaliniai ir gyvuliniai) pigmentai statybiniam dažymui dabar beveik nevartojami. Juos pilnai atstoja panašūs organiniai dirbtiniai pigmentai — dažlakiai, pavyzdžiui, alizarino kraplakas, alizarino karminas ir kt. Iš plačiausiai vartojamų paminėtini juodieji pigmentai suodžiai :(lempiniai, dujiniai ir kt.).

Organiniai dirbtiniai pigmentai-dažlakiai gaminami sudėtingu cheminiu būdu jungiant akmens anglies dervos dažalus su mineraliniais užpildais arba substratais (sunkiuoju arba lengvuoju špatu, kaolinu, raude ir pan.).

Dažlakių spalvos yra, palyginti, ryškios, intensyvios ir labai gražios, bet dažniausiai nepastovios. Kai kurie dažlakiai dalinai tirpsta vandenyje, aliejuje ir skiedikliuose. Su tokiais pigmentais maišytais dažais nudažyti paviršiai greitai išblunka, o perdažius — jų spalva dėmėmis prasimuša pro juos dengiantį kitų, ypač šviesių, dažų sluoksnį. Čia nurodytieji dažlakiai yra, palyginti, patvarūs.

Nuo grynų mineralinių pigmentų dažlakius galima atskirti, juos padeginus. Deginant organinė dažomoji medžiaga (dažalas) sudega, o lieka tik mineralinė — užpildas arba substratas.

Gryni ir mišrūs pigmentai. Pirmieji — tai chemiškai gryni mineralinių arba organinių junginių pigmentai. Antrieji — tų pat grynų pigmentų mechaniniai mišiniai su pigesnėmis medžiagomis — užpildais. Brangius pigmentus statybinių dažų atpiginimo tikslu yra priimta ir leidžiama maišyti su pigesnėmis medžiagomis. Tačiau, jeigu tokiame mišinyje pigmento tėra vos pėdsakai — o tai gana dažnai gali pasitaikyti, — tai jau yra nebe dažai, o niekalas.

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams.

Išdažius senas sienas nauja spalva verta atsivežti baldus ir buitinę techniką, ją reikia surinkti atnaujintose patalpose.