Sakyti šalta ar šilta, ar paliečiamas kūnas yra šiltas ar šaltas, mus paskatina atitinkamas pojūtis, atsiradęs mumyse ką nors Sveiko žmogaus kūno temperatūra svyruoja tarp 36,2 ir 36,8 laipsnių Celsijaus. Sakydami „šilta” arba „šalta”, turime galvoje kūno arba aplinkos temperatūrą. Šiuos pojūčius gauname per atitinkamus odos taškus, kuriuos vadiname analizatoriais. Žmogaus kūno temperatūra būna pastovi. Tai vyksta todėl, kad organizme maistas dega ir kad organizmas reguliuoja šilumą, atiduodamą aplinkai. Didesnė žmogaus kūno šilumos dalis išeina pro odą arba su iškvepiamu oru ir garais, o taip pat išeikvojama įšildyti suvalgytam maistui.
Žymiai sumažėjus aplinkos temperatūrai, šiluma iš žmogaus kūno pradeda eiti intensyviau. Jeigu mūsų drabužiai nepakankamai sulaiko šilumą, oda stengiasi ją sustabdyti, mažiau išgarindama vandens iš organizmo ir sutraukdama odos paviršių. Tada lygūs odos raumenys susitraukia, o ant kūno pasirodo vadinamoji „žąsies oda”. Mes pajuntame, kad mums šalta. Esant aukštai aplinkos temperatūrai arba intensyviai dirbant fizini darbą, mums darosi karšta. Tada pastovi žmogaus kūno temperatūra palaikoma tuo, kad iš organizmo išsiskiria prakaitas, kuris garuodamas vėsina kūną. Kūno temperatūra priklauso nuo jo molekulių intensyvumo.
Molekulėms greitai judant, kūno temperatūra kyla, t. y. kūnas darosi šiltesnis. Vadinasi, šiluma yra tam tikra energijos rūšis. Kuo aukštesnė kūno temperatūra, tuo didesnę energiją turi kūno molekulės. Šildydami kūną, mes duodame jam tam tikrą šiluminės energijos kiekį. Tuo du kūno molekulės juda sparčiau, vadinasi, ir temperatūra kyla. Šiluminę kūno energiją galime padidinti ir kitu būdu. Jeigu kūną trinsime, lankstysime, daužysime ji, jis įgaus mechaninės energijos: kuri pavirs šilumine energija. Kaip matome, šiluma yra tam tikra energijos atmaina. O šalčio, tiesą sakant, nėra, nes kiekvienas kūnas yra daugiau arba mažiau šiltas, turi aukštesnę ar žemesnę temperatūrą, mažesnę arba didesnę šilumos atsargą.
