Kelių centimetrų ilgio elektromagnetinės bangos vadinamos mikrobangomis. Jos sklinda tiesia linija, atsispindi nuo daiktų, pastojančių joms kelią, prasiskverbia pro rūką ir debesis. Turėdami „mikrobangas”, fizikai prieš antrąjį pasaulinį karą sukonstravo lokacinį įrenginį, kurį pavadino „radaru”. Angliškai šis prietaisas vadinamas Radio Detecting and Ranging (pažodžiui: susekimas per radiją ir atstumo nustatymas).
Pagrindinės sudėtinės radaro dalys yra: galingas mikrobangų siųstuvas, specialiai nukreipta antena, mikrobangų imtuvas ir optinis prietaisas (indikatorius), kurie leidžia mums distanciniu būdu, nesant matomumo, nustatyti, kurioje vietoje yra objektas (lėktuvas, laivas ir pan.), kuri krinta radijo bangos. Radaro veikimas pagrįstas aido panaudojimu, t. y. elektromagnetinių bangų atsispindėjimu nuo Lokacinis įrenginys veikia šitaip. Antena siunčia erdvę trūkčiojamus trumpalaikius signalus (impulsus) — apie 1000 per sekundę. Pasiųstas tam tikra kryptimi, signalas, atsimušęs nuo tiriamo objekto, grįžta į imtuvo anteną, kur, atitinkamai sustiprintas, signalizuoja apie savo grįžimą. Kartu indikatoriaus ekrane pašoka viršų šviečiantis taškas. Bet signalo išsiuntimo momentu lygiai toks pat taškas jau buvo įsižiebęs indikatoriaus ekrane.
Žinant atstumą tarp taškų pasirodymo, vadinasi, laiką, per kurį bangos nuėjo ligi kliūties ir nuo jos atgal, galima apskaičiuoti, kokiu atstumu ji yra. Pavyzdžiui, tokiu būdu tiksliai išmatuotas nuotolis nuo Mėnulio ligi Žemės. Jis yra 386 tūkstančiai kilometrų.
