Tikroji auklėjamojo darbo esmė – anaiptol ne jūsų pokalbiai su vaiku, ne tiesioginis poveikis, o jūsų šeimos, jusų asmeninio ir visuomeninio gyvenimo ir vaiko gyvenimo organizavimas. Ir vienturtį vaiką auginkite tvirtai įsitikinę, kad jis užaugs geras žmogus. Apie vienturtį šeimos vaiką kalbėta daug. Ne kartą buvo pabrėžiami jo auklėjimo sunkumai: vaikas nenoromis tampa dėmesio centru”. visi jo norai tenkinami; nėra mažesnių, kuriuos jis galėtų pagloboti, vadinasi. augs egoistas; vienturčiui vaikui sunkiau susigyventi su kolektyvu.
Žinoma, nutylėti tuos sunkumus būtų neteisinga. Bet dar blogiau būtų į vienturtį vaiką žiūrėti kaip į likimo pasmerktą užaugti egoistu. ,,mamos vaikeliu”, lepūnėliu. Tėvai, dėl kurių nors priežasčių auginantys vieną vaiką (ar kol kas vieną vaiką), turi žinoti štai ką: tinkamai auklėjamas, jis turės visai tiek pat šansų tapti išprususia asmenybe kaip ir kiekvienas kitas vaikas.
Pavojai galimi, bet jei turėsite juos galvoje, vadinasi, įstengsite jų išvengti. Jei nepaversite mažo vaiko stabu, leisite jam pajusti, kad jis ne vie-nas šeimoje ir kad rūpinamasi ne tik juo, bet ir visi vienas kitu, pripratin-site ir jį patį rūpintis artimaisiais, kiek tai įmanoma mažam vaikui.
Išnaudosite kiekvieną progą, kad vaikas galėtų pagloboti mažesnius giminaičių ar kaimynų vaikus.
Skatinsite ji žaisti su vienmečiais; čia jūsų vaikas igys kolektyvinės veiklos patirti. (Jeigu jis lanko vaikų darželį, šią problemą spręsti bus lengviau.)
Ypač skatinsite jo savarankiškumą, nepriklausomumą, susilaikysite nuo pernelyg smulkmeniškos globos. Siaip ar taip, milijonai šeimų dabar augina vienturčius, ir šie vaikai dažniausiai auga normalūs. Jei šeimoje keli vaikai, jūs atsižvelgsite į kiekvieno jų savitą padėtį. Paprastai manoma, kad šeima, kurioje keli vaikai, auklėjimo atžvilgiu yra pranašesnė už tokią, kur vienas vaikas. Čia prieštarauti nevertėtų, jeigu kai kurie tėvai nemanytų, kad tas pranašumas susiklosto savaime, ir tu-rėtų galvoje tai, kad čia esama ir savų keblumų, ,,povandeninių uolų“, kurių reikia mokėti išvengti.
Pradėsime nuo galimų pranašumų. Vyresnieji vaikai, patys apie tai negalvodami, imasi kai kurių suaugusiųjų pareigų ir kartais jas atlieka net sėkmingiau už tėvelius ir mamas. Jaunesnieji vaikai tarytum seka paskui vyresniuosius ir paprastai anksčiau pradeda kalbėti, skaityti, skaičiuoti. Vyresnieji vaikai jų orientyras, pasiekiamas idealas. Ne veltui sakoma, nors ir juokais: vyresniuosius vaikus auklėja patys tėvai, o jau-nesniuosius vyresnieji vaikai.
Vyresnieji ir jaunesnieji vaikai daug laiko praleidžia kartu – vaikštinėja, skaito, žiūri televizijos laidas. Vaikai ipranta vienas kitam viską pasipasakoti, užjausti seseris ir brolius. Vadinasi, užsimezga kolektyviškumo pradai.
Bet tai atsitinka tik tuomet, kai tėvų santykiai su vaikais tinkami. O čia jų tyko tipiškos klaidos.
Vyresniajam kartais tėvai ne tokie švelnūs juk jis jau didelis”. O štai jaunesnysis ,,dar mažutis“, iš jo mažiau ir pareikalausi, ir pasirūpinti juo reikia daugiau.
Ir kas išeina? Jaunesnysis gana greit pasijunta esąs privilegijuotas ir nedelsia tuo pasinaudoti. Išlepinami dažniausiai šeimų jaunesnieji vaikai. Jie tampa ne tik tėvų, bet ir vyresniųjų seserų bei brolių ,,tironais”.
Ši situacija veikia ir vyresniji, nekalbant jau, kad jo padėtis yra tiesiog nepavydėtina. Kartais tai turi didesnių padarinių: vyresnysis pasijunta esąs tėvų skriaudžiamas, atstumtas ir jaunesniajam pradeda piktai pavydėti.
Todėl svarbu laiku apriboti jaunesniojo globą, reikalauti iš jos vis didesnio savarankiškumo, aktyvumo. Ir jeigu jūs ypač rūpinatės jaunesniuoju, vyresnysis turi pajusti, kad taip pat, tik savaip rūpinamasi ir juo.
Žinoma, kartais esti atvirkščiai: vyresnysis visada vadovauja, jam tenka visa, kas geriausia, jaunesniųjų poreikiai ir interesai ignoruojami. vaizdingai sakant, jie baigia nešioti vyresniųjų drabužius. Negalima pasakyti, kad tai būtų teisinga. Apskritai tėvai visada turi būti teisingi. Absoliučiai neleistina turėti ,,numylėtą” vaiką (arba bent sudaryti pagrinda tokjai minčiai). Tada nukenčia ir ,,numylėtinis”, ir jo seserys bei bro-liai, taip pat ir patys tėvai.
Supraskite, kad jam reikia draugų. Vienas 6 metų berniukas labai liūdėjo, kad draugas neatėjo su juo pažaisti. Motina stengėsi vaiką pa-guosti ir pasisiūlė su juo pažaisti. Bet sūnus, beje, labai mylėjęs savo mamą, atsakė: Man reikia vaikų, o tu ne vaikas”.
Domėtis vienmečiu pradedama dar kūdikystėje; 6-8 mėnesių kūdikis gali nusišypsoti kitam kūdikiui. Antraisiais gyvenimo metais vaikai kartu žaidžia: ritinėja kamuolį, beria i kibirėlį smėlį, ,,kepa pyragėlius”… Trejų metų vaikai patiria pirmuosius prieraišumo jausmus – tai draugystės užuomazgos.
Trejų ir net ketverių metų vaikas dar gali beveik pasitenkinti lėlių ir žaislų draugija, bet vėliau jis ypač stipriai pasigenda draugų, kolektyvo. Mažajam bendrauti su vienmečiais pasidaro taip pat būtina kaip ir su suaugusiuoju, o kai kada, sakysim, žaidžiant, dar ir svarbiau. Tai ir pasakė, tik savotiškai, 6 metų berniukas…
Aišku, kai šeimoje keli vaikai, abipusio bendravimo poreikis tam tikru atžvilgiu patenkinamas. Bet kartu tėvai privalo turėti galvoje, kad šeima apriboti mažo vaiko gyvenimo negalima (ypač tada, kai didelis vaikų amžiaus skirtumas). Svarbu neužmiršti, kad normaliai augančiam mažajam reikia vienmečių draugų, su kuriais jis galėtų žaisti kaip lygus su lygiais, o ne ,,kaip mažutis“. Vienmetis jam nebus atlaidus, kaip būna atlaidūs vyresnieji. Tik vienmečių kolektyve vaikas tinkamai augs, išmoks ir gerbti kitus, ir pats apsiginti.
Be abejo, geriausios sąlygos tokiam bendravimui yra vaikų darželyje, bet jeigu vaikas darželio nelanko, tėvai turi pasirūpinti, kad, šiaip ar taip, jam atsirastų draugų. Gerbkite vystymosi dėsnius kas nori, kad jo sūnus gerbtų jį ir jo nurodymus, turi pats gerbti savo sunu… Nedera jo akivaizdoje daryti to. ko nenorėtumėte matyti jo mėgdžiojant.
