Vidiniai vaikų atliekami veiksmai nesusiklosto savaime. Jie suaugusiųju formuojami per visą vaikystę – mokant vaikus išorinių veiksmų daiktais, todėl labai svarbu, kad vaikas ankstyvojoje vaikystėje perprastų daiktų pasaulį, mokytųsi jais manipuliuoti darbo. Žinoma, nepaprastai svarbu mokyti vaiką ir pagrindinių praktinių (piešimo, konstravimo technikos”, manipuliavimo daiktais bei žaislais) veiksmų.
Tačiau tai jokiu būdu negali virsti savitiksliu, atitrūkti nuo orientuojamųjų veiksmų ugdymo. Antraip veiksmingas vaikus lavinantis mokymas virs paviršutinišku apmokymu, kurio išoriniai rezultatai iš pradžių atrodo efektyvūs, o iš tikrųjų vaikui tobulėti nepadeda. Kartais kai kurie tėvai stengiasi ištreniruoti tiesiog kiekvieną vaiko judesį, parodyti jam viską, kad šis mėgdžiodamas tai kartotų.
Antai moko jį statyti namelį. Rodo, kaip dėti kiekvieną kubelį, rodo daug kartų. Tuomet mažasis išmoksta tik išorinių veiksmų, orientavimąsi už jį atlieka suaugusieji. Iš to nèra jokios naudos.
Antai moko ji piešti. Mama piešia žmogeliuką ir sako: ,,Nupiešk va toki”. Kopijuojant suaugusiojo piešinius, tikriau sakant, jo piešimo judesius vaikui nereikia pačiam susiorientuoti užduoties sąlygose (o čia jo užduotis nupiešti); vadinasi, ir piešimo mokėjimai iš esmės čia neugdomi nėra kam ,,pereiti į vidų”.
Suaugusieji kartais neapgalvotai imasi vadovauti net vaikų žaidimams, primesdami vaikui gatavus kurio nors vaidmens atlikimo receptus ,,tu būsi vairuotojas ir turėsi daryti štai ką…” Trumpiau sakant, visaip saugo vaiką nuo būtinumo savarankiškai suvokti ir įprasminti pasaulio reiškinius, kurie matyti iš jo žaidimų, piešinių, eilėraščių, konstrukcijų.
Nevykęs ir kitas kraštutinumas leisti vaikams būti visiškai savarankiškiems, kad jie ,.akis į akį” susidurtų su aplinka. Jos pažinimo ir atspindėjimo kelių jie bus priversti ieškoti apčiuopomis, ir galima garantuoti, kad dauguma tų kelių nebus patys geriausi.
Vaiką reikia mokyti, būtinai reikia mokyti, bet pirmiausia ne atlikėjo veiksmų, o tokių, kurie padeda tirti objektus, aptikti kurias nors jų savybes, lyginti jas, daryti išvadas ir jau tuomet praktiškai naudotis tomis išvadomis.
Beje, tik tokiu pagrindu gali vėliau plykstelėti ir mažojo asmeninis kūrybinis aktyvumas. Paviršutiniškai mūsų ,,apmokytas“, jis galės atlikti tik tai, ką jam rodėme. Tačiau jeigu jis gerai orientuojasi aplinkoje, jo asineniniai sumanymai turės kuo remtis.
Svarbiausias dalykas gyvenime. Įvairiausius veiksmus ir išorinius, ir vidinius vaikas perpranta mokomas ir auklėjamas. Tačiau tai nereiškia, kad visa pareina tik nuo suaugusiojo noro. Vaikas negali kiekvienu momentu išmokti kokių tik sumanytume veiksmų, čia ne vis tiek ir kokia tvarka jis jų mokosi. Taip esti dėl dviejų priežasčių.
Pirma, aišku, kad sudėtingas veiksmas bus neįveikiamas, neišmokus paprastesnio. Šokinėti galima išmokti tik išmokus vaikščioti. Dėlioti vieną ant kito kubelius gerai išmokus skirti kubelius ir rutuliukus. Sudėti skaičius supratus. kad 6 daugiau negu 5, o 2 mažiau negu 3. Ir nieko gera neduoda suaugusiųjų pastangos priversti mažąjį ,,peršokti“ neišvengiamus sudėtingumo etapus arba jų siekimas ,,užkelti“ vaiką ant aukštesnės pakopos, kai jis dar netvirtai jaučiasi ant žemesnės.
Geriausiu atveju nauji veiksmai bus išmokti grynai mechaniškai, visiškai beprasmiškai ir nenaudingai. Patikimiausias kelias – kantriai ir nuosekliai vesti vaiką nuo vieno etapo prie kito.
Antra vertus, vaikas – anaiptol ne kokia nors pasyvi būtybė, į kurią suaugęs, nesiskaitydamas su jos poreikiais ir interesais, tiesiog sudeda visa, ką užsimano, Suaugęs auklėdamas, mokydamas mažąjį, turi skaitytis su jo elgesio ypatumais konkrečiu etapu.
Čia esama savų dėsningumų. Vaiko psichikos raida nuo gimimo ligi brandos pereina kelis nuosekliai vienas kitą pakeičiančius laikotarpius. Kiekvienam laikotarpiui būdinga kuri nors pagrindinė veikla. Per pirmuosius septynerius metus psichologai jų išskiria tris bendravimą, veiksmus su daiktais, žaidimą.
,,Pagrindinė veikla“ nereiškia, kad vaiko elgesys apsiriboja kuo nors vienu. Maža to, pagrindinė veikla pati savaime laiko trukme gali užimti mažiau vietos negu visa kita. Leiskime sau peršokti keletą metų, kad įrodytume tai visiems akivaizdžiais faktais.
Mokymasis svarbiausias jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaiko gyvenimo dalykas (..mokytojo vadovaujama mokymosi veikla pagrindinė veikla”), bet pirmokas mokosi vos kelias valandas per parą, o šiaip jis žaidžia, piešia, padeda mamai… Ir vis dėlto mokymasis yra pagrindinis, vyraujantis, tipiškiausias, svarbiausias šio vaiko vystymosi etapo dalykas.
