Tradicinių lietuviškų darželių steigimas – palyginti neseniai įvykęs reiškinys, kaip pastebi gamtininkas Almantas Kulbis, intriguojantis jų kilmę.
Garsioje operoje „Pilėnai“, sukurtoje žymaus Vytauto Klovos 1955 m., Udrio atlieka ypač garsią ariją, kurioje jis iškalbingai išreiškia ketinimą papuošti arklio galvą pinavia. Šis operos šedevras gilinasi į žavingą istorinį pasakojimą, įamžinant narsius Lietuvos ir kryžiuočių susitikimus XIV amžiuje.
Intriguojantis aspektas slypi tuo, kad pinavijos, dabar vadinamos bijūnais, tuo metu Lietuvoje dar nebuvo pažįstamos. Šie žiedai atsirado tik daug vėliau, kai vietiniai valstiečiai šalia savo gyvenamosios vietos pradėjo steigti gėlių darželius. A. Kulbi teigia, kad šis įvykis galėjo įvykti XIX a. Įdomu tai, kad XVIII a. pradžioje Lietuvoje gyvenusio Kristijono Donelaičio literatūroje nėra jokių aliuzijų į šiuos darželius. Tačiau XIX amžiuje to amžiaus pradžioje iškilęs poetas Antanas Strazdas įkomponavo eilėraščius apie kerinčius kaimo dvarus puošusius gėlynus. Viename savo eilėraščių „Morčius mėuo stojos“ poetas gražiai aprašo, kaip gegužės mėnesį mergaičių darželyje pražydo žavios gėlių pievos.
Beje, verta paminėti, kad vaikų darželiai iš pradžių atsirado turtingose sodybų, dvarų, klebonijų ir vienuolynų srityse, o po to pamažu juos priėmė paprasti asmenys. Svarbu pripažinti, kad šie ankstyvieji daigynai nepasižymėjo gausybe ekstravagantiškų žydėjimo. Atvirkščiai, jų auginimas pirmiausia buvo susijęs su pagrindiniais namų ūkio augalais, tokiais kaip prieskoniai ir vaistiniai augalai. Galiausiai valstiečiai stengėsi pamėgdžioti šiuos kuklius sodus, nors ir supaprastintu būdu.
Istorinė rezidencija daugiausia puošta įprastiniu ikimokyklinio ugdymo motyvu.
Pagrindinės itin svarbios sudedamosios dalys.
Tvoros įtraukimas buvo esminė tradicinių gėlių darželių sudedamoji dalis. Jo pagrindinė funkcija buvo apsaugoti darželį nuo trikdžių, kuriuos sukelia klajojančios vištos ar naminiai gyvūnai. Siekdami suteikti tiek praktinės, tiek estetinės vertės, valstiečiai šias tvoras dažnai statydavo naudodami žolę, kuri pasirodė esanti ekonomiška medžiaga. Vaikų darželio akcentas buvo gėlių sodas, paprastai vadinamas klomba, kuris paprastai buvo išdėstytas kvadrato, apvalaus ar širdies formos. Siekiant sustiprinti jo grožį, sodas buvo papuoštas baltais akmenimis. Be to, ypatingomis progomis darželio takeliai buvo papuošti smėliu, o tai dar labiau padidino šios scenos didybę.
Vaikų darželis kažkada buvo laikomas sodybos grožio įsikūnijimu, tarnavo kaip šventovė, kurioje žmonės puoselėja gražiausias savo akimirkas. Jaunos merginos įsivaizduodavo savo ateitį, nekantriai laukdamos palankių ženklų, kurie nulems jų likimus. Arba tai suteikė ramų atokvėpį pavargusiems asmenims, ieškantiems paguodos po sunkaus darbo. Pažymėtina, kad toje eroje nebuvo pavėsinių, sūpynių ar kepsninių.
Didžioji dalis senosios sodybos puošta įprastine darželio tematika.
Gėlių egzemplioriai, rasti ankstyvosiose vaikystės ugdymo aplinkose.
Įprastai, kai sode yra aukščiausia augmenija, jie turi būti pastatyti šalia namo išorinių sienų arba darželio kampuose. Kadangi žmonės buvo linkę į stiprius aromatus, kurie ne tik džiugino, bet ir užmaskavo kvapus, sklindančius iš netoliese esančių tvartų, pirmenybė buvo teikiama kvapnių krūmų ir žiedų auginimui arčiau langų. Tokių botaninių pasirinkimų pavyzdžiai buvo jazminai, erškėčiai, saldieji žirniai, rozetės ir leukonijos.
Pagrindinėje darželio dalyje paprastai buvo maža, daugiausia daugiametė flora, kuriai reikėjo mažiau priežiūros ir kuri puikavosi vienmečiais žiedais. Laisvais žydėjimais pasipuošė laisvos vietos palei gėlynų ribas. Nepaisant to, pastarųjų trūkumą lėmė būtinas daigumas ir vėlesnis transplantacijos procesas, pareikalavęs daug laiko ir pastangų. Be to, gėlių parduotuvių nebuvimas trukdė gauti sėklų ir dar labiau apribojo jų paplitimą.
Garsioji žalioji rūta, dažnai laikoma Lietuvos nacionaline gėle, dokumentais nustatyta, kad kilusi iš Pietų Europos ir atkeliavo į Lietuvą XVI a. Iš pradžių jis buvo auginamas dvaro soduose, kol galiausiai atsidūrė valstiečių ūkiuose. Kai kurios gėlės į Lietuvą atvežtos kartu su katalikybės plitimu. Lelija, dažnai vadinama Marijos gėle, minima įvairiuose religiniuose tekstuose. Be to, ši gėlė yra glaudžiai susijusi su Mergelės Marijos paveikslu. Pradinė Lietuvos medelynuose auginamų augalų atranka daugiausia buvo vaistinių ir aromatinių veislių. Laikui bėgant gėlių iš laukinės gamtos įvežimas į darželius tapo įprasta praktika. Įspūdingi pavyzdžiai – Lietuvos vaikų darželių emblema tapusi triskiautinė žibuoklė, paprastoji bitkrėslė, paprastoji sinavada.
Balzamiko šakelės, paprastai vadinamos balzaminu, buvo visur beveik kiekviename darželyje. Šias šakeles galima įsigyti ir šiandien. Be to, kažkada madingos ir žaviai kvepiančios rozetės, kurių, deja, šiuolaikiniuose darželiuose pritrūko, kažkada buvo labai paklausios.
Daugelis žmonių jurginą dažnai suvokia kaip senovinę gėlę, tačiau iš tikrųjų šios gėlės atsirado Amerikoje ir Europą pasiekė tik XVIII–XIX a. Dar daugiau laiko užtruko jurginų kelionė į Lietuvą. Lietuvoje žymus veikėjas daktaras Stanislovas Moravskis savo Ustronėjos (Jundeliškių) dvare augino didelę jurginų kolekciją, dosniai dalindamas jas su plačiąja visuomene. 1930 m. gėlių kataloguose jurginai buvo laikomi modernumo įsikūnijimu, o jų pasirinkimas yra platus. Pigiausią jurginų gumbą buvo galima įsigyti už 50 centų, o brangiausias – oranžinės ir auksinės spalvos lietuviška veislė „Daktaras Jonas Basanavičius“, už gumbą reikalaujant 4 litus.
Gerbiamas agronomas Justas Strazdas 1930 m. parašė įžanginę knygą apie gėlių darželius lietuvių kalba. Strazdas savo traktate įžvalgiai pastebi, kad gėles auginti neapsimoka dėl ribotos jų paklausos. Tačiau dvarų laikais valstietėms, kurioms buvo patikėta tvarkyti bajorų darželius ir parkus, retkarčiais buvo leista rinkti įvairias gėlių sėklas ar net pasirūpinti sudėtingesniais augalų ūgliais, vėliau šiuos žiedus paskleisdama. Šios darbščios moterys ne tik įkūrė savo darželius, bet ir dosniai dalinosi savo gėlių dovanėlėmis su kaimyninėmis bendruomenėmis. Strazdas taikliai pažymi, kad Lietuvos medelynai puikavosi gausybe augalų, kurie ne tik suteikė estetinio žavesio, bet ir tarnavo utilitariniams tikslams.
Nors Lietuvos medelynuose buvo gausu augalų rūšių, tačiau tradicinės jų auginimo vietos buvo gana kuklios, kiekviename paprastai auginama ne daugiau kaip po 10–15 veislių.
Senovinį dvarą daugiausia puošia klasikinė ikimokyklinio ugdymo estetika.
Šiuo metu didelę reikšmę turi dabartinė Lietuvos vaikų darželių būklė.
Gamtininko A. Kulbio teigimu, tradicinių lietuviškų medelynų auginimas šiais laikais tebėra įmanomas, tačiau, deja, tai praktika, kuri gerokai apnyko. Šiuo metu medelynuose vyrauja egzotiškos atvežtinės floros asortimentas, dar nepažįstamas anų laikų lietuviams. Be to, dėl per didelės augalų rūšių gausos šiuose medelynuose jie dažnai yra labiau panašūs į botanikos sodus, o ne į numatytą medelynų paskirtį.
Be to, darželius puošia įvairūs kičiniai daiktai, pavyzdžiui, gėlėmis puošti vežimėliai, vazonai su gėlėmis, seni batai ir padangos, perskirtos kaip dekoracijos. Šie elementai nėra tipiškai siejami su lietuvių kultūra. Be to, darželiuose nebuvo masinės gamybos prekių, tokių kaip nykštukai ir varlės, pirktos iš prekybos centrų. Žmonėms įtaką daro tokio kraštovaizdžio pavyzdžiai, rasti žurnaluose ir internete, todėl jie mėgdžioja šiuos stilius. Nors gražinti aplinką yra pagirtina, labai svarbu teikti pirmenybę tradicijų išsaugojimui ir perteikimui ateities kartoms.
Gamtininkės teigimu, tradicinis lietuviškas darželis šiais laikais turi potencialo įsikurti bet kurioje kaimo sodyboje. Toks įkūrimas išryškintų sodybos reikšmę ir vertę. Be to, labai svarbu nepamiršti, kad sodybos apželdinimas turi išlaikyti nuoseklią estetiką – pavyzdžiui, būtų nedera vienoje pusėje turėti tradicinį darželį, o kitoje – šiuolaikišką alpinariumą.
Siekiant užtikrinti nenutrūkstamą medelyno žydėjimą šiltais mėnesiais, patartina rinktis augalus, žydinčius skirtingu metų laiku. Pavyzdžiui, tulpes galima sodinti pavasarį, o astras gali puikiai žydėti per rudens šalnas. Verta paminėti, kad astrai kartais klaidingai vadinami kiniškais apskritimais, nors jie iš tiesų yra skirtingi augalai. Be to, renkantis augalus darželiui, negalima pamiršti medetkų, raudonųjų ir baltųjų lelijų, kardelių, gvazdikų, šliaužiančių gvazdikų ir mėlynųjų šlepečių. Galiausiai, aukštos gėlės, pavyzdžiui, stulpai, gali būti strategiškai išdėstytos taip, kad puoštų tvoras ir plokštes, taip padidinant estetinį patrauklumą.
Tam tikras nepatrauklias sodybos vietas galima efektyviai paslėpti ir tuo pačiu pagražinti strategiškai pasodinus plunksnalapes rudbekijas, kurios puikuojasi aukštais ir plačiais gėlynais, kurie vasaros pabaigoje neabejotinai sužavės ryškiais geltonais žiedynais. Tarp klasikinių gėlių variantų, puikiai tinkančių kraštams iškloti, nasturtė išsiskiria gausiu žydėjimu ir gali būti puikus kulinarinis priedas.
Ar būtina įrengti tvorą? A. Kulbis teigia, kad šiais laikais nedažnai po sodybas laisvai klaidžioja vištos ar gyvūnai. Taigi sprendimas įrengti tvorą tampa asmeninio pasirinkimo reikalu. Pavyzdžiui, tvora, pagaminta iš žiogų medžiagų, taip pat galėtų būti skirta džiovinimo vazonams. Be to, galima būtų apriboti gėlynus akmenimis arba juos paaukštinti, kad išvaizda būtų estetiškesnė. Šis metodas taip pat užkirstų kelią augalų, kurie dauginasi per šakniastiebius, plitimui.
Didžiąją senosios sodybos dalį puošia klasikinė darželio estetika.
Lietuva yra vaizdingame Rumšiškių miestelyje.
Jei ketinate įgyti tiesioginės patirties ar pažinti tradicinių lietuviškų darželių karalystę, pirminė kelionės vieta turėtų būti Rumšiškės. Šioje vietovėje veikia Lietuvių liaudies buities muziejus, kuriame vaikų darželiai kruopščiai suprojektuoti taip, kad būtų laikomasi senų lietuvių papročių.
Kai kuriuose istoriniuose gatviniuose kaimuose taip pat galima rasti įprastų sodų, kurie buvo strategiškai išdėstyti šalia gatvės, greta įėjimo į būstus. Nesugadintas tokių sodų iliustracijas galima stebėti Dieveniškių regioniniame parke arba Neries regioninio parko Grabijolų kaime.
Darželiai buvo strategiškai išdėstyti šalia sublokuotų ar vienviečių kaimų prieangių, užtikrinant, kad atvykusius lankytojus pasitiktų vizualiai žavinga dvaro šerdis. Be to, namo pakraštyje buvo apgalvotai išdėstytos įvairios gėlės, puošiančios taką link ūkinių pastatų.
Tradicinius darželius vis dar galima pastebėti atokiose kaimo vietovėse, nutolusiose nuo miestų centrų. Deja, šių įstaigų sparčiai mažėja kartu su vyresnio amžiaus šių kaimų gyventojais. Tradicinis lietuviškas vaikų darželis turi didžiulę kultūrinę reikšmę, todėl jo išsaugojimas yra didžiulis uždavinys. Nors fizinę struktūrą galima atkurti ar rekonstruoti, darželio esmė gali būti tik puoselėjama ir palaikoma. Pasirinkimas šalia atkurto protėvių būsto įkurti gėlių darželį, pagerbiantį senas lietuviškas tradicijas, būtų protingas sprendimas. Ši veikla sustiprintų jūsų aplinkos atmosferą, padidintų jūsų sodybos vertę.
