Suaugęs turi pasakyti vaikui, koks jam keliamas uždavinys, kad vaikas žinotų, ko mokosi. Šis uždavinys turi būti kus ir įmanomas vaikui suprasti. Pavyzdžiui, užduotis ,,Išmok eilėraštį, jį gerai ir gražiai pasakyk” skatina vaiką ne tik įsiminti eilėraščia tekstą, bet ir stengtis, kad jis gražiai skambėtų.
Suvokiant žodžių prasmę Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų žodžių atsargos jau yra didelės (4-5 tūkst.). Tai daugiausia pagrindinio žodyninio kalbos fondo žodžiai, t. y. visų vartojami žodžiai, reikalingi bendravimui. Žinoma, ne visi vaikai tiek jų išmokę ir ne visi savarankiškai juos vartoja. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalba yra nevienodo lygio. Vieni vaikai laisvai naudojasi savo žodžių atsargomis, o kitų aktyvusis žodynas yra negausus, nors didelę dalį žodžių gerai supranta (pasyvusis žodynas).
Kai kurie vaikai žodžius ir posakius vartoja ne vietoje, netiksliai suprasdami jų reikšmę. Reikia, kad vaikai sąmoningai mokytųsi žodžių, jiems suprantamų, pastovių žodžių junginių, kad jie suprastų, jog žodžiai gali turėti daug reikšmių ir įvairių prasminių atspalvių, suprastų vaizdingą žodžių vartojimą.
Vaiko žodžio prasmės supratimas yra glaudžiai susijęs su aplinkos suvokimu. Remdamasis savo paties patirtimi, vaikas igyja naujų žinių, suvokia abstrakčias sąvokas. Jaunesniojo ir vidutiniojo ikimokyklinio amžiaus vaikai, remdamiesi turimais atskirų daiktų vaizdiniais, išmoko daiktus jungti pagal paskirtį ir gyvu-požymius, suprasti rūšies ir giminės sąvokas (lokys; lapé, kiškis liai; puodelis, lėkštė – indai).
Dabar giminės sąvokos diferencijuojamos: gyvuliai – naminiai ir laukiniai, indai stalo, virtuvės, arbatos. Kartu reikia ir toliau mokyti vaikus apibūdinti daiktus bei jų savybes ir teisingai juos vadinti, pavyzdžiui, pasakyti, iš kokios medžiagos daiktas padarytas (stiklinis, medinis, metalinis, plastmasinis, guminis). Kaip galima su vaiku atlikti tokias pratybas?
Priemonės: stiklinė, stiklainis, plastmasinis dangtelis, piramidė, ,,mat-rioška“, žirklės, šaukštai (medinis ir metalinis), šakutė; plastmasiniai žaisliukai: kiškutis, lėlė; guminiai: sviedinys, raganosis.
Suaugęs deda ant stalo stiklinius daiktus – stiklinę ir stiklainį. Suaugusiojo klausimai vaikui: ką tu matai ant stalo? Iš kokios medžiagos padaryti šie daiktai? Kaip vienu žodžiu galima pasakyti, kokie šitie daiktai?
Vaikui atsakius, kad šie daiktai yra stikliniai, suaugęs sako: ,,Teisingai, visi daiktai, kurie padaryti iš stiklo, vadinasi stikliniai. Pasakyk, kokių dar žinai stiklinių daiktų?” Toliau ant stalo dedami mediniai daiktai: piramidė, ,,matrioška“. Šaukštas. Klausimai vaikui: ką matai ant stalo? Iš kokios medžiagos tie daiktai padaryti? Kaip vienu žodžiu galima pasakyti, kokie čia daiktai? Kai vaikas pasako: ,,Mediniai”, suaugęs tęsia: ,,Visi daiktai, kurie padaryti iš medžio, vadinasi mediniai. Pasakyk, kokių žinai medinių daiktų”. Paskui ant stalo dedama kita grupė daiktų: plastmasinis dangtelis. plastmasinis kiškis ir barškutis. Analogiškai klausiama ir apie šiuos daiktus, ir apie kitus metalinius ir guminius.
Po viso to suaugusysis liepia vaikui paklausyti ir įminti mįsles: Keturi brolaičiai po viena kepure.
Sonas šyla, šonas šąla, Galva džiūsta, kojos pūsta. Stalas Dieną kaulus nešioja, Nakčia po suolu nakvoja. Batai Dieną vaikščioja, naktį žiopso. Batai Durys Toliau mokykite apibūdinti daiktus bei reiškinius pagal panašumą ir skirtingumus (Kuo daiktai nepanašūs? Kuo panašūs?). Suaugęs apibūdina daiktą. o vaikas pagal tai atspėja, kas tai yra. Iš pradžių vaikai mokosi įminti misles (ir pagal daikto išvaizdos apibūdinimą, ir pagal jo paskirti), o paskui patys pradeda kurti misles.
Vaikų žodyno gausinimui specialistai yra parengę pratybų sistemą. Štai kai kurios iš jų.
Pažyminių ir epitetų leškojimas. Šuo. Kokių būna šunų? (Didelių. mažų, gauruotų, protingų, linksmų, medžioklinių, gaisrinių.) Daikto pažinimas pagal epitetus. Žalias, garbanotas, tiesus, baltakamienis, kvepiantis kas tai yra? (Beržas.) 2. Velksmų taikymas dalktul. Ką daro vėjas? (Pučia, dulkes kelia. lapus nudrasko, bures išpučia.) Daikto talkymas velksmams. Danguje spindi, žemę sušildo, tamsą iš-sklaido – kas tai? (Saulė.) Objektų ieškojimas velksmams. Kas plaukia? Skrenda? (Žuvis, lėktuvas, drugelis, lapai.) 3. Aplinkybių ieškojimas. Kaip galima mokytis? (Gerai, tingiai, stropiai.) 4. Sinonimų ieškojimas: didelis, didžiulis, milžiniškas. 5. Praleistų žodžių radimas. Atėjo laiškanešys, jis atnešė (…). Kiem-sargis paėmė šluotą, jis (…). Aš kalsiu vinį, atnešk man (…). 6. Sakinių plėtimas ir papildymas. Vaikai eina. (Kur? Kodėl?) Katė įlipo į medį. (Kokia? Kodėl? Kam? Kur?) 7. Daikto dalys. Medis kamienas, šakos, šakelės. 8. Sakinio sudarymas su kuriuo žodžiu (arba keliais žodžiais). Šios pratybos padeda ne tik plėsti vaiko žodyną, bet ir jį suaktyvinti. Kad žodžiai jeitų į aktyvųjį žodyną, juos reikia dažnai kartoti.
Sakysim, suaugęs žiūri kartu su vaiku paveikslą. Tinkamai keliami klausimai verčia vaiką rasti žodžių daikto ypatybėms bei savybėms apibūdinti. O jeigu jis nežino kurių nors daiktų ar jų savybių pavadinimų, suaugęs atidus klausytojas ir pagalbininkas jam padeda. Tačiau maža žodį tiktai pasakyti, reikia jį įtvirtinti ir įtraukti į aktyvųjį žodyną. Todėl šį žodį reikia pakartoti jungiant su kitais, tada vaikas jį įsimins.
Vaiko žodyną gausinti labai padeda grožinė literatūra. Tačiau ir tuos žodžius, kuriuos vaikas išgirsta pasakoje, eilėraštyje; reikia pakartoti įvairiausiai jungiant su kitais žodžiais. Tiktai taip vaikai galės plėsti savo žodyną ir suvokti gimtosios kalbos sandarą, pradės kalbėdami laisvai vartoti tuos žodžius.
Jūs perskaitėte vaikui I. Surikovo eilėraštį ,,Žiema”. Jis įsiminė vieną eilutę: „Baltas sniegas tarsi pūkinis“. Po kurio laiko suaugęs liepia vaikui pagalvoti, ką dar galima pavadinti žodžiu pūkinis (pūkinis katinėlis, pukinė kepurė, pūkinė antklodė). Ir šį žodį, kuris kartojasi įvairiais vaizdingais junginiais, vaikas įsimena; tad nenuostabu, kad jis pats pradeda ji vartoti kalbėdamas. Apie daugelį daiktų požymių vaikas sužino ne pačius daiktus apžiūrinėdamas, bet iš suaugusiųjų kalbos. Tai daugiausia abstraktūs požymiai: ,,drąsus”, ,,narsus”, ,,ryžtingas”.
Darbas su žodžiu Nors daugiausia žodynas plečiasi tiesiog suvokiant tikrovę, tačiau negalima manyti, kad darbas su žodžiu tuo ir baigiasi. Labai svarbus yra pats kalbinis darbas su žodžiu – reikia pirmiausia atskleisti žodžio daugiareikšmiškumą, išmokyti vaiką paieškoti sinonimų (tos pačios reikšmės žodžių) ir antonimų (priešingos reikšmės žodžių).
Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikams reikia paaiškinti įvairias žinomų žodžių reikšmes, mokyti taisyklingai jungti šiuos žodžius su kitais. Pavyzdžiui, liepkite vaikui užbaigti sakinį ir paieškoti antonimy: Vyšnios mažos, o obuoliai (dideli). Upelis seklus, o upė (gili)”. Stai žodinis žaidimas ,,Atvirkščiai“. Jam naudojamos tokios antonimų poros.
Daiktavardžiai: diena-naktis, dangus – žemė, liūdesys – džiaugsmas, šviesa tamsa, purvas švara, įkvėpimas – iškvėpimas, Veiksmažodžiai: skubėti – delsti, statyti griauti, uždegti – užgesinti, pakelti Būdvardžiai: garsus stiprus silpnas, ilgas nuleisti, leisti – uždrausti. kietas, šaltas karštas, liūdnas, geras blogas.
