Linijoms orientuoti naudojami ir direkciniai kampai.
Linija BC ant elipsoido paviršiaus projekcijoje, bus pavaizduota kreive bdc. Per tašką B einančio meridiano projekcija taip pat bus kreiva linija SbP. Linijos BC geodezinis azimutas A projekcijoje bus nedeformuotas. Linija KL lygiagreti ašiniam meridianui, y — meridianų artėjimo kampas. Kampas a, kurį sudaro šiaurinis linijos, lygiagrečios ašiniam meridianui, galas su styga bc vadinamas linijos bc direkciniu kampu plokštumoje.
Kartais linijoms orientuoti naudojamas rumbas, t. y. kampas, kurį sudaro linija ir artimesnis jai meridiano, einančio per tos linijos tašką, galas.
Reljefo vaizdavimas planuose ir žemėlapiuose
Vietovės nelygumų visuma vadinama reljefu. Reljefas yra vienas iš svarbiausių vietovės elementų. Ji sudaro pavieniai elementai:
Išsiskirianti vietovėje aukštuma pagal aukštį vadinama kalnu arba kalva. Skiriama kalno viršūnė, papėdė ir šlaitai (nuokalnės).
Ištęstos formos kalnas vadinamas kalnagūbriu. Tokias aukštumas sudaro šlaitai ir viršutinė linija — vandenskyra.
Uždara įduba vadinama dauba. Daubą sudaro sienelės ir dugnas
Ištęsta ir žemiausioje pusėje atvira )duba pagal formą ir didumą vadinama slėniu, griova, tarpekliu, kanjonu. Skiriami įdubos šlaitai ir vandentakos linija.
Šlaitas gali būti lėkštas arba status. Status šlaitas, staiga pereinantis į lėkštą, sudaro terasų.
Du gretimi kalnai su įduba tarp jų vadinami balnakalniu. Paprastai balnakalniu prasideda slėnio aukštupys.
Yra skiriamas mikroreljefas ir makroreljefas, t. y. reljefas su tam tikrais neryškiais ir labai ryškiais elementais.
Reljefo formų susidarymo dėsningumus nagrinėja geomorfologija. Šiuos dėsningumus reikia žinoti, norint teisingai pavaizduoti reljefą plane arba žemėlapyje.
Geodeziniai kadastriniai matavimai
Reljefas planuose ir žemėlapiuose vaizduojamas horizontalėmis, kurios dar vadinamos izohipsėmis. Žemėlapiuose reljefas gali būti vaizduojamas dar spalvomis arba horizontalėmis ir spalvomis. Spalvų gama prasideda tamsiai žalia ir baigiasi tamsiai ruda.
Pavyzdžiui, reljefo elementas — kalnas — tariamai supjaustomas lygio paviršiais, lygiagrečiais pagrindiniam lygio (geoido) paviršini. Atstumas tarp tų paviršių svambalo linijos kryptimi turi būti vienodas. Jis vadinamas horizontalių laiptu ir žymimas raide h.
Nedideliame Žemės paviršiaus plote lygio paviršius galima pakeisti horizontaliomis plokštumomis.
Plokštumų susikirtimo su kalnu linijos vadinamos horizontalėmis, kurios ortogonaliai projektuojamos lygio paviršių. Pavaizdavus jas tam tikru masteliu popieriaus lape, gaunamas kalno planas.
Taigi horizontalė yra vienodo aukščio taškus jungianti linija. Reali horizontalė yra, pavyzdžiui, ežero vandens horizontas, kai vanduo ramus.
Magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra.
