Vaistų iš augalų šalutinis veikimas. Šiuolaikinė medicina plačiai vartoja vaistinius preparatus profilaktikai, o daugiausia gydymui. Jeigu medicina XX amžiaus pradžioje turėjo tik 200 pavadinimų pagrindinių vaistų, kurie buvo sukurti per visą ankstesnę daugiaamžę medicinos ir chemijos istoriją, tai XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje jų jau buvo priskaičiuojama daugiau kaip 4000. Šalia neabejotinos vaistų naudos atskleistas vis akivaizdesnis neigiamas jų poveikis. Dabartiniu metu sukaupta milžiniška literatūra apie įvairias komplikacijas, atsirandančias nuo vaistinės terapijos, atsirado įvairiausių terminų, kuriais išreiškiamas neigiamas vieno ar vaisto poveikis.
Jau Hipokrato laikais buvo žinoma, kad vaistai, esant vienoms aplinkybėms, duoda pageidaujamą gydomąjį efektą, o esant kitoms — sukelia nepageidaujamų padarinių, kurie pablogina žmogaus sveikatą. Todėl reikia pripažinti, kad graikiškas terminas pharmakon, kuris reiškia dvi vieno vaisto priešingybes vaistas ir nuodas, yra vykęs. Kaupėsi gydytojų praktikų stebėjimai apie nuodingą (neigiamą) augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės vaistų poveiki. Tačiau tik XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje prancūzų mokslininkas M. Orfila pradėjo eksperimentais su gyvūnais tirti toksinį nuodų ir vaistų veikimą. Iš daugybės augalų rūšių, kurie auga Baltarusijoje, gydymo tikslais vartojama apie 200 savaime augančių arba sulaukėjusių kultūrinių aukštesnių augalų rūšių.
Jie auga miškuose, pelkėse, pievose, soduose ir parkuose, žemės ūkio naudmenose (ir pasėlmose), griovų šlaituose ir salikelėse, šiukšlynuose ir kitose vietose. Vieni iš jų yra naudingi liaudies ūkiui pašariniai, vaisiniai, vaistiniai augalai, kiti, priešingai, yra žalingi ir yra žemės ūkio gyvulių ir žmogaus apsinuodijimų priežastis. Apsinuodijimus sukelia įvairios nuodingosios medžiagos — alkaloidai, glikozidai, saponinai, toksinai, organinės rūgštys, kurios susidaro įvairiose augalų dalyse. Nuodingų medžiagų kiekis augale, taigi ir jų toksiškumas yra nevienodi ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Žinoma, kad ta pati nuodingo augalo rūšis vienoje vietoje augdama yra labai toksiška, o lotoje — ji nekenksminga. Pavyzdžiui, žinomas Baltarusijoje nuodingas augalas čemerys Altajuje laikomas pašarine žole.
Nuodingiesiems Baltarusijos augalams priklauso čemerys, vėdrynai, aitrusis šilokas, permautalapė, jonažolė, ugniažolė, pelkinis žingtnys, nuodingoji nuokana, dėmėtoji mauda, pelkinis gailis ir kt. Kai kurių augalų (paprastosios snieguolės, aitriojo vėdryno) žiedai, ilgai liesdamiesi su oda, gali sukelti jos paraudimą ir deginimo jutimą. Nereikia manyti, kad visus nuodinguosius augalus reikia išnaikinti, iš jų juk dažnai gaunama labai efektyvių vaistinių preparatų, kuriuos leista plačiai vartoti praktikoje.
Pavyzdžiui, iš paparčio vyriškojo individo gaunamas eterinis ekstraktas, kuris vartojamas kirmėlėms varyti, iš asiūklinės efedros — efedrinas, iš puikiojo vėlyvo — kolchamino tepalas, iš pakalnutės visiems žinoma pakalnutės tinktūra, iš kurpelės (akonito) — tinktūra išoriškai vartoti sergant radikulitais. Panašių augalų ir preparatų iš jų vardijimą galima tęsti.
