Paprastasis apynys – daugiametis, ne aukštesnis kaip 7 m vijoklinis augalas. Apynio šaknis yra daugiametė, vertikali, mėsinga. Jo stiebas briaunotas, šiurkštus, apaugęs kabliškais dygliais.
Lapai stambūs, iškarpytais pakraščiais, priešiniai.
Kuokeliniai žiedai yra šluoteliniuose žiedynuose, o piesteliniai – kankorėžio pavidalu susitelkę į varpas. Augalas žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Žiedai – žalsvai balsvi arba gelsvai žalsvi. Auga upių, ežerų pakrančių tankmėje, drėgnuose miškuose, taip pat auginamas soduose, daržuose.
Vaistinei žaliavai brendimo pradžioje, dažniausiai rugpjūčio pabaigoje, renkami apynio spurgai. Surinkti jie džiovinami ir išdžiūvę esti žalsvai gelsvi, stipraus kvapo, kartaus skonio. Vaistinė žaliava laikoma tik vienerius metus.
Apynio spurguose yra karčiųjų medžiagų (humulono ir lupulono), 0,5-1% eterinio aliejaus, 5% raugų, organinių rūgščių (skruzdžių, riebalų, valerijono), dervų, sakų, vaško, dažomųjų ir mineralinių medžiagų, hormono estrogeno, flavonoidų, kumarino, cholino, asparagino, vitaminų (B1, B3, B6, PP, rutino).
Paprastąjį apynį žinojo ir vartojo gydymui VIII a. arabai.
Juo skatino šlapimo išsiskyrimą ir „valė” kraują, žadino apetitą. Apynio galeniniais preparatais raminama centrinė nervų sistema, gydomi uždegimai, taip pat malšinamas skausmas. Be to, jie yra desensibilizuojantis vaistas.
Pastebėta, kad apynių nuovirai ir užpilai gerina medžiagų apykaitą, pasižymi baktericidiniu ir antigrybeliniu poveikiu, šalina galvos odos pleiskanas ir stiprina plaukus, žadina apetitą, gerina virškinimą, gydo gastritą bei gastroenterokolitą, tinka nuo tulžies pūslės ir inkstų ligų. Gydytojai rekomenduoja apynio nuovirą gerti nuo odos ir gleivinių uždegimų, alergijos, niežulio, profesinių dermatitų.
Augalo preparatai veikia ir raminančiai, ypač tinka nuo nemigos, kraujagyslių vegetodistonijos, negalavimų klimakteriniu laikotarpiu. Minėtąsias ligas galima gydyti tik apynio spurgais arba juos derinti su kitomis panašiai veikiančiomis vaistažolėmis. Be to, apynių ir kitų vaistažolių mišinius reikėtų gerti gydant inkstų, šlapimtakių ligas, taip pat mineralinei medžiagų apykaitai reguliuoti.
Apynį galima naudoti ir nuo sumušimų (kompresams, pavilgams, aromatinėms vonioms).
Apynio aliejaus yra Vokietijoje gaminamo preparato valokordino sudėtyje. Jį lašais reikia gerti nuo neurozių, padidėjusio jautrumo. Jis švelniai atpalaiduoja širdies kraujagyslių spazmus, gydo tachikardiją, nemigą, žarnyno spazmus bei hipertoniją.
Apynio užpilas ruošiamas šitaip: imamas valgomasis šaukštas susmulkintų spurgų, užpilama stikline verdančio vandens, paskui kaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, ataušinama, perfiltruojama ir geriama po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną prieš valgį.
Daug gerti augalo spurgų preparatų nepatariama, nes gali pradėti pykinti, skaudėti galvą, žmogus gali vemti. Tačiau, sumažinus vaistų kiekį, šie reiškiniai išnyksta. Apynys seniai naudojamas ir maisto pramonėje: aludarystei, duonkepystei, nes suteikia malonų kvapą ir savotišką skonį. Apynys yra nuodingas augalas, todėl jį vartoti reikia atsargiai. Visuomet pasitarkite su gydytoju!
