Niekada nereikia ignoruoti kelio rodyklių nurodymų. Jeigu „kažkas nesueina”, geriau sustoti ir patikrinti važiavimo kryptį, negu, nuvažiavus keletą dešimčių kilometrų priekį, įsitikinti, jog suklysta. Tuo nebus gaištama laiko, be reikalo eikvojami degalų ir bus tausojami nervai.
Išvada gana paprasta: nors kelio rodyklės nesuklysdamos nukreipia mus reikalingu keliu, bet savo užduoti jos visiškai atlieka tik kartu su, naujausiu kelių žemėlapiu.
Šį pastaba įgauna pirmaeilę reikšmę, kai tenka važiuoti rūke.
Sunku „iš akies” nustatyti teisingą važiavimo krypti, nes gerai žinoma sankryža rūke įgauna visiškai kitą vaizdą. Vairuotojas gali nepastebėti kelio atšakos, į kurią jis turi pasukti. Ištaisyti tokią klaidą jam bus nelengva.
Važiuojamosios dalies ženklinimas
Dažnokai mes šyptelime iš „menininkų”, kurie piešia važiuojamojoje kelio dalyje dailias juostas, lenktas linijas, „zebro” tipo pėsčiųjų perėjas, ištisines ir brūkšnines linijas, daro rodykles ir užrašus, rūpestingai užštrichuoja saugumo saleles. Tačiau tie žmonės dirba svarbų darbą pagal kruopščiai paruoštus planus, kurių tikslas — sutvarkyti eismą ir padidinti jo saugumą.
Išnagrinėkime išilgai kelio važiuojamosios dalies einančias linijas, kurios gali ją dalyti (ypač automobilių keliuose) pusiau, atskirti vieną nuo kitos eismo juostas, nurodyti būtinas transporto priemonių eismo kryptis.
Brūkšninės linijos tėra orientyras; dalija važiuojamąją dalį į eismo juostas, kurių vairuotojai turi laikytis ir be reikalo nekeisti. Ištisinės išilginės linijos reikšmė ypatinga, nes jų nevalia nei kirsti, nei išvažiuoti už jų ribų, nei ant jų užvažiuoti. Taip pat nevalia sustoti greta tų linijų ir mažesniu negu 10 m atstumu nuo jų pabaigos.
Ištisinėmis išilginėmis linijomis gali būti atskirta nuo važiuojamosios dalies tramvajaus, bėgių juosta, ant kurios, žinoma, neleidžiama užvažiuoti automobiliams.
Tam tikruose kelio ruožuose, pavyzdžiui, kai kuriuose posūkiuose, eismo juostos atskiriamos dviguba linija, kurią sudaro ištisinė ir brūkšninė, nubrėžtos greta.
Tokia linija reiškia, kad, iškilus būtinybei, vairuotojas gali ją kirsti, važiuodamas j gretimą eismo juostą, tačiau tik iš brūkšninės linijos pusės.
Linijomis apribota eismo juosta reikia važiuoti taip, kad automobilis būtų tarp linijų. Jokiu būdu negali linija būti tarp ratų, nes tuo atveju automobilis užimtų abi gretimas eismo juostas.
Bet kuri linija, nubrėžta skersai važiuojamosios dalies, yra vadinamoji „stop” linija. Tačiau, kai linija žymi perėją per važiuojamąją dalį, ji įpareigoja vairuotoją sustoti tik tuo atveju, jei toje perėjoje yra pėsčiųjų, kuriems automobilių eismas gali būti pavojingas. Beje, vairuotojas privalo sustoti prieš tą liniją (paprastai prieš skersinę liniją, esančią prieš pat perėjos juostos kraštinę liniją), kai šiame ruože eismas yra reguliuojamas šviesoforu ir dega raudona arba geltona šviesa.
TARYBINIŲ DŽIPŲ PIRMTAKAI
PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA
