Kai ištariamas žodis kietis, dažniausiai netenka aiškinti, koks tai augalas. Dėl karčių lapų net gyvuliai jo neliečia. Tačiau žmogus, nepaisydamas priežodžio „kartus kaip kietis”, vartoja jj kaip vaistinį augalą. Kiečiai priklauso prie gana paplitusių augalų, 174 iš 400 šios piktžolės rūšių auga Tarybų Sąjungoje. Karčiojo kiečio (pelyno) atsargos šimtus kartų viršija jų poreiki medicinoje.
Suinteresuotumas kiečiais aiškinamas tuo, kad daugelyje jų rūšių, kurios buvo ištirtos, rasta seskviterpeninių laktonų — farmakologiškai aktyvių medžiagų, dėl to kai kuriuos preparatus iš kiečio pasiūlyta vartoti medicinos praktikoje ir homeopatijoje. Kiečio gydomosios savybės buvo vertinamos ir viduramžiais.
Augalo žolė buvo laikoma viena iš daugiausia turinčių vaistinių medžiagų ir buvo vartojamas jos vandeninis antpilas sergant ginekologinėmis, inkstų ligomis, taip pat kaip priešnuodis nuo kai kurių apsinuodijimų. Apie tai gana smulkiai parašyta Salerno sveikatos kodekse — toje populiarioje viduramžių medicinos enciklopedijoje eiliuota forma, kuri neprarado savo vertės ir mūsų laikais.
Indijos medicinoje pelynas vartojamas nuo kirmėlių ir organizmui stiprinti. Bulgarijos gydytojai jį vartoja gastritui, kai yra padidėjęs rūgštingumas, kepenų, tulžies pūslės ligoms gydyti. Prancūzai plačiai vartoja laukinį ir kultūrinį kietį ir vadina jj „sveikatos žole”. Ne veltui kiečio lotyniškas pavadinimas Artemisia išvertus reiškia „šviežias, sveikas”.
Lapai ir žydinčios viršūnėlės vartojamos kaip vaistas nuo kirmėlių, sužadinantis apetitą ir pagerinantis virškinimą. Mūsų šalies tautos kiečio nuovirą arba antpilą vartoja kepenų, skrandžio, blužnies ligoms gydyti, šviežias augalo sultis sumaišytas su kaip vaistą nuo kirmėlių ir žaizdoms užgydyti. Vidurinėje Azijoje kiečio žiedų antpilas geriamas sergant opiniu kolitu, aklosios žarnos uždegimu, hemorojumi ir kitomis ligomis. Kiečiu aprūkydavo patalpas kilus infekcinių ligų epidemijoms. Kuo gi vertingas šis augalas, apie kurį užsimenama Ipatijaus ir Volynės Galičo metraščiuose?
Iš kiečio žolės ir lapų išskirta iki 2 % eterinio aliejaus, kuriame yra tokių biologiškai aktyvių medžiagų, kaip karčiųjų, dažinių, vitaminų ir organinių rūgščių. Vienas iš augalo komponentų — chamazulenas, gaunamas iš pelyno, vartojamas reumatui, bronchinei astmai, egzemai, nudegimui rentgeno spinduliais gydyti. Čekoslovakijoje jo dedama į tepalą, vartojamą kai kurioms odos ligoms gydyti.
Pelynas įtrauktas į daugelio pasaulio šalių farmakopėjas. Mūsų šalyje žolė ir lapai vartojami antpilui, tinktūrai, ekstraktui, tulžies išsiskyrimą skatinančiai, apetitą gerinančiai ir meteorizmą (putimą) mažinančiai arbatai paruošti. Kietis garsus tuo, kad smarkiai veikia virškinamąjį traktą, turi savybę sužadinti apetitą. Vartojant jo preparatus, normalizuojasi skrandžio sulčių išsiskyrimas, žarnyno, kepenų ir tulžies pūslės darbas. Refleksiškai dirgindamos skonio nervų galūnes burnos ertmėje, šio kartumyno veikliosios medžiagos sustiprina viso skrandžio ir žarnyno darbą.
Tačiau didelės dozės sukelia nervų sistemos jaudinimą, po kurio seka slopinimas. Likerių ir degtinės pramonėje pelyno žolė vartojama šartrezui ir pipirinei degtinei, eterinis aliejus — vermutui ir absentui gaminti. Be pelyno, gana žinomas tauridinis kietis, kuris laikomas geru vaistu širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti, vartojamas tais pačiais atvejais kaip ir kamparas.
Citvarinis kietis (Vidurinėje Azijoje jis vadinamas darmina) vertingas neišsiskleidusiais graižais (citvaro sėklomis). .lis nuo seno vartojamas kaip efektyvus antihelmintinis vaistas, ypač nuo askaridžių. Vienintelė pasaulyje vieta, kur jis auga,— Kazachstanas. Daugiau kaip prieš 100 metų iš jo buvo gaminami preparatai, analogiški santoninui. Vidurinės Azijos aviganiai, atšėrę avis ganyklose, sezono pabaigoje pravaro gyvulių bandas per kiečio sąžalynus, kad jie atsikratytų žarnyno parazitų.
Turintis malonų kvapą citvarinio kiečio eterinis aliejus vartojamas parfumerijos pramonėje, taip pat plaukams stiprinti ir jtI augimui gerinti. Druskingose pievose, Kaukazo, Vakarų Sibiro ir Vidurinės Azijos slėniuose, vietomis Ukrainos ir Baltarusijos vakarinėse srityse auga šluotinis kietis (liaudyje vadinamas „dievo medžiu”). Šios rūšies antžeminėje dalyje rasta tokių rety elementų, kaip titano, taip pat dervų, rauginių medžiagų, organinių rūgščių.
Liaudyje gydymui ypač rekomenduojamas šis iš 400 kiečio rūšių augalas sergant moterims pieno liaukų uždegimu. Šia rūšimi susidomėjo ir Vidurinės Azijos mokslininkai, suradę augale medžiagų, kurios pasižymi priešvėžiniu aktyvumu. Kai kurios kiečio rūšys vartojamos cigarečių pavidalu prideginimams „čžencziu terapijoje” (vienas iš kinų medicinos metodų). Deginant tokią iki 20 cm ilgio kiečio „cigaretę”, kurioje yra klemalio dervos, ajero šakniastiebio, kinietiško augalo hedichijaus, ferulos lipų ir kai kurių kitų žolių bei šaknų, virš odos atsiranda infraraudonasis spinduliavimas daugiau kaip 500° C temperatūros.
Šis metodas, kaitaliojant ji su vaistais, kitomis gydomosiomis procedūromis, palengvina būklę sergančiųjų artritais, miozitu, bronchine astma, skrandžio opa ir kitomis ligomis. Visa, kas buvo čia pasakyta, tėra tik dalis to, kuo pasižymi kietis, vartojamas žmogaus sveikatai atstatyti. Daug kas dar nežinoma, bet ši piktžolė neišbraukta iš mokslininkų darbo planų.