Instrumentiniai kolektyviniai ansambliai buvo jau senovės laikais. Tai rodo literatūros šaltiniai, bareljefai ir paveikslai. Tačiau šie ansambliai niekuo nebuvo panašūs į mūsų orkestrus. Nors apie muzikos instrumentus mes žinome labai nedaug, tačiau aišku, kad, palyginus su šiandieniniais, jie buvo labai primityvūs. .
Viduramžiais Vyravo vokalinė muzika, o negausiais instrumentais tada būdavo tik akompanuojama chorui. Instrumentai ir instrumentiniai kolektyvai ėmė tobulėti tik renesanso laikais.
Tačiau simfoninis orkestras atsirado tik XVIII amžiuje. Jį sukūrė kompozitoriai, darbavęsi tada viename iš svarbiausių Vokietijos muzikinių centrų Manheime. Ten buvo sukurta styginių instrumentų grupė, prie kurios buvo prijungti pučiamieji, o vėliau mušamieji instrumentai. Toliau simfoninis orkestras vystėsi plečiantis šioms trims grupėms, įtraukiant naujus instrumentus ir tobulinant senuosius. Orkestrui plečiantis, atsirado normos, nustatančios instrumentų skaičių atskirose grupėse. Žinoma, šios normos keitėsi nuo įvairių istorinių stilių. Jau romantikai žymiai išugdo klasikinį simfoninį orkestrą, o neoromantizmo laikotarpiu jis pasiekė savo viršūnę: muzikos instrumentams į pagalbą ateidavo mašinos, imituojančios vėjo kaukimą.
Simfoninį orkestrą, atsižvelgdami į instrumentų skaičių ir parinkimą, skirstome į didįjį, mažąjį ir padidintąjį. Dažniausiai kompozitoriai rašo savo kūrinius didžiajam simfoniniam orkestrui, kurio sudėtis yra tokia: 2—3 fleitos, 2 obojai, 2 klarnetai, 2 fagotai, 4 ragai, 2 dūdos, 2 ‘trombonai, 1 tūba, mušamieji (jų sudėtis pareina nuo veikalo dydžio ir formos), 10—12 I smuikų, »8—10 II smuikų, 6—8 altai, 5—6 violončelės, 4—6 kontrabasai.
