Prietarais vadiname tikėjimą paslaptinga jėga, kurią neva turį kai kurie daiktai, atitinkamu momentu ištarti Žodžiai arba gyvenime vykstantieji reiškiniai.
Pavyzdžiui, prietaringas žmogus mano, kad juodai katei perbėgus jam kelią, būtinai įvyks nemalonumas, užtat, susitikęs su kaminkrėčiu, jis turįs laukti pasisekimo, laimės.
Prietaras dažniausiai neturi jokio realaus. natūralaus pagrindo. Iš viso tai niekuo nepagrįstas tikėjimas pasekme, kurią turinti sukelti priežastis, neturinti su ja nieko bendra. Prietarų pagrindas yra klaidingas reiškinių supratimas.
Aišku, jog lakštas katinas negali turėti nieko bendra su likimu to žmogaus, kuris jį netyčia sutiks.
Taip pat nereikia manyti, kad kaminkrėtys atneša laimę kur nors kitur. išskyrus gaisrą.
Prietarai atsirado dėl tų pačių priežasčių, kaip ir visi kiti liaudies tikėjimai, dėl žmogaus bejėgiškumo prieš jį supančius reiškinius.
Pirmykštis žmogus, negalėdamas pažinti tikrųjų reiškinių priežasčių, būdavo priverstas jiems priešintis, nes tie reiškiniai darydavo įtakos jo gyvenimui.
Pavyzdžiui, gimininė bendruomenė, kuri ne visuomet įstengdavo primityviais lankais ir basliais apsiginti nuo grobuonies, iš molio nulipdydavo liūto figūrėlę ir… lengvai jį užmušdavo, būdama įsitikinusi, kad tokiu būdu atsikratė savo pavojingo priešo. Ir jeigu kelias artimiausias naktis liūtas neužpuldavo žmonių, tai žmonės tvirtai patikėdavo, kad čia padėjusi užmušta figūrėlė.
Kartais tikslingi Žmogaus veiksmai iš tikrųjų duodavo teigiamą rezultatą. Tada žmogus, daug negalvodamas, kartodavo šiuos veiksmus. lr dažnai atlikdavo juos net tokiomis aplinkybėmis, kai jie tikrai negalėdavo jam padėti.
Pavyzdžiui, jau pirmykštis žmogus pažino žodžio galią. Ją patirdavo darbe, kovoje, pavojuje. Žmonių minia savo žodžiais pavojaus momentais prisišaukdavo kitų žmonių pagalbos; vadinasi, paprastas žodis turi didžiulę jėgą: išgelbsti paskutinę valandėlę nuo galutinės pražūties
Pirmykštis žmogus nustato: jis šūktelėjo“ ir atskubėjo pagalba. Šauksmas jį išgelbėjo. Pradedama tikėti šauksmo jėga, žodžio jėga. Pasitikėjimas atitinkamu momentu ištarto žodžio jėga ir reikšmingumu tapo įvairiausių būrimų ir kerėjimų šaltiniu. Tikėjimas burtais atsirado Žiloje senovėje, kai pirmykščio žmogaus galvosena buvo neišlavėjusi, ir, baimės stiprinamas, jis išliko Žmonių sąmonėje iki šios dienos.
Šį tikėjimą palaikydavo žmogaus bejėgiškumas prieš visuomeninių jėgų galybę. Jis neįstengdavo suprasti tikrojo savo kančių šaltinio, negalėdavo ryžtingai kovoti su bloga žmonių visuomenės organizacija ir jis griebdavosi iliuzijų. Jis apgaudinėdavo
save, tikėdamas geresniu, laimingesniu gyvenimu, kuris ateisiąs savaime.
Taigi prietarų šaltinis yra žmogaus bejėgiškumas. Šį bejėgiškumą gali pašalinti ir pašalina kova dėl geresnės pasaulio santvarkos…
Ten. kur nugalėjo žmogaus protas, kur žmogus pažino tikrąsias reiškinių priežastis, prietarai išnyksta. Pavyzdžiui, žmogus suprato, kad paslaptingų žodžių murmėjimas prie išsiliejusios iš krantų upės nesulaikys potvynio, kad žymiai geriau ir efektyviau nuo jo saugo krante supilti pylimai. Todėl mūsų dienomis bepročiu būtų palaikytas tas žmogus, kuris, užuot dėjęsis prie bendro upės tramdymo, kartotų prie jos burtažodžius.
Vis daugiau žmonių supranta. kad nei išmalda, nei gerais norais ir pamaldžiu dūsavimu nepavyks įveikti skurdo, kad visų poreikiai gali būti patenkinti tik esant visuomeninei gamybos priemonių nuosavybei. Vis daugiau žmonių supranta, kad karų priežastys visai nepriklauso nuo „antgamtinių jėgų valios“, kad bendra kova gali sulaikyti tuos, kurie norėtų sukelti naujas žmonių skerdynes.
