Vaiko savarankiškumą reikia pradėti ugdyti tuo, kad jis imtųsi padėti, Kai yra rengiamas, prausiamas, valgydinamas. Savitarnos įgūdžiai reikalingi ne suaugusiųjų patogumui. Jie turi gilią moralinę prasmę, nes ugdo mažojo gebėjimą dėti pastangas, kurios ateityje bus svarbi vaiko darbinio auklėjimo sąlyga. Todėl klysta tie suaugusieji, kurie mano, kad, viską už vaiką atlikdami, rūpinasi jo gerove, neva palengvina” jo gyvenimą. Suaugusieji turi laikytis taisyklės: niekada nedaryti už mažąjį to, ką jis gali pats padaryti.
Savarankiškumas – tai ne tik savitarnos įgūdžiai. Tai ir mokėjimas save užimti. Jau pirmaisiais gyvenimo metais svarbu vaiką ipratinti dalį laiko praleisti be suaugusiųjų kišimosi, žaidžiant su jam paduotais žaisliukais. Tokios krypties reikia laikytis ir ateityje. Be abejo, ir savarankiškumas neišugdomas be suaugusiųjų. Juk vaiko veiklą reikia vairuoti, protingai jai vadovauti, paliekant vietos savarankiškumui ir iniciatyvai. Pavyzdžiui, vaikas ilgokai žaidžia vis tą patį: vežioja mašiną pirmyn ir atgal.
Reikia jam patarti, kaip galima toliau žaisti. Gal būtų neblogai tai mašinai pastatyti garažą? Tai padės kitą kartą pačiam sugalvoti žaidimo tęsinį. Lavėjant imitavimo galioms, vaikas vis labiau nori daryti tai, ką daro suaugusieji, dalyvauti jų darbuose. Šį siekimą reikia palaikyti ir duoti ma-žajam nesunkių darbų: ką nors atnešti, padėti nurodytoje vietoje. Vaiko noras būti savarankiškam vis stiprėja ir trečiaisiais gyvenimo metais virsta žinomuoju posakiu ,,aš pats!”
Trejų metų krizė Labai svarbus vaiko gyvenimo metas prasideda tada, kai jis ima save suvokti kaip atskirą žmogų, su savo norais ir ypatumais. Tai įsivaizduoti gana sunku, nes visi mes, suaugę žmonės, suvokiame savąjį ,,aš” ir esame įsitikinę, kad kitaip ir būti negali. Tačiau ankstyvojo amžiaus vaikas dar neturi tokio pojūčio. Jis pats neatskiria savo jausmų ir norų nuo juos sukėlusių išorinių priežasčių. Tikrovė jam atrodo kur kas paslankesnė, kur kas nepastovesnė negu mums. Ilgą laiką vaikas nesuvokia, kad žmonės, keičiantis situacijai, lieka tie patys.
Dar sunkiau mažajam suvokti, kad jis yra atskira asmenybė. Save traktuoti vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Jie save vadina trečiuoju asmeniu, kalbasi su savimi kaip su pašaliniu: įkalbinėja, bara, dėkoja. Paprastai vaikas ima save suvokti baigiantis tretiesiems gyvenimo metams, kai padidėja jo praktinis savarankiškumas. Juk jis jau daug veiksmų gali atlikti be suaugusiojo pagalbos, turi savitarnos įgūdžių. Ir jis pradeda pamažu suprasti, kad tam tikrą veiksmą atliko kaip tik jis. Šis supratimas išreiškiamas tuo, kad vaikas pradeda apie save kalbėti ne trečiuoju, bet pirmuoju asmeniu: ,,Duok man lėlę”, ..Aš bėgiojau“, ,,Veskis ir mane kartu”.
Taip mažasis tarsi atskiria save nuo kitų žmonių. Jis suvokia savo (padidėjusias!) galimybes. To padarinys – vaikas pradeda kitaip elgtis su suaugusiaisiais. Jis ima save lyginti su jais. Jis nori būti toks kaip suaugusieji. daryti tai, ką jie daro, būti toks pat nepriklausomas, savarankiškas. Trejų metų berniukas pareiškia: ,,Kai as uzaugsiu (aš užaugsiu) didelis, pats valysiuosi dantis. As atvesiu (atvešiu) jums toitą (tortą). As sodinsiu meskutį (meškutį) į vezimėlį (vežimėlį). As jasysiu (rašysiu) ir skaitysiu dideles knygutes”.
Tačiau, nors berniukas kalba, kas bus, nereikia suprasti, kad jis ir ketina kantriai laukti, kol iš tikro užaugs. Ne, žodžiai reiškia tik jo norą tuojau pat būti ,,dideliam“. Kaip prisimenate iš įvadinių knygos skyrių, šis noras kartais prasiveržia nesuvaldomu savarankiškumo siekimu, kartais troškimu pasipriešinti suaugusiųjų reikalavimams. Taip ir atsiranda trejų metų krizė.
Šiuo laikotarpiu, kuris paprastai trunka kelis mėnesius (ir, aišku, kiekvieno vaiko šis laikotarpis praeina kitaip), bendraudami su vaikais, susiduriame su nemažais sunkumais: su vaiko užsispyrimu, negatyvizmu. Vaikai ne tik kiekviename žingsnyje protestuoja prieš mūsų didelę (jų nuomone) globą, bet ir specialiai ką nors daro ne taip, iš anksto žinodami, kad tai draudžiama. Vienmečiams ir pašaliniams“ suaugusiesiems mažasis savo nepriklausomumo nesistengia demonstruoti.
Kai kalbame apie negatyvizmą, turime galvoje ne iprastinį neklusnumą (su tuo susidurdavome visą laiką vaikui augant, žinoma, nevienodomis dozėmis). Šaukiame vaiką prie stalo, o jis neklauso, toliau vežioja savo gaisrinę mašiną. Jis nedaro to, ko iš jo reikalaujame todėl, kad dabar jis nori daryti visai ką kita. Kad vaikas nepaklustų, pirmiausia turi jo noras nesutapti su suaugusiojo reikalavimu.
Jeigu susiduriame su negatyvizmo reiškiniu, tada paprastai būna visai nesvarbu, ko reikalaujame ir ko iš tikrųjų nori mažasis. Berniukas labai mėgsta važinėti dviratuku. Jam ne visados tai leidžiama, bet šiandien mama sako: ,,Eik važinėtis“. Į tai mūsų negatyvistas atsako: ,,Neisiu”. Kodėl jis atsisako? Motinos balse jis išgirdo liepimo gaidelę. Motina vėl siūlo tą patį, o jis vėl atsisako, bet pradeda verkti – važinėtis jis nori! Vadinasi, noras neklausyti suaugusiojo yra didesnis.
Taip pat ne visada mažojo norus atitinka ir kitas jo elgesio bruožas – užsispyrimas. Užsispyrimo nereikia painioti su atkaklumu, kurį jis reikšdavo nuo pat gimimo”, pavyzdžiui, jis galėdavo visokiais būdais siekti žaisliuko, kurio jam kažkodėl neduodavo. Užsispyrimui būdinga tai. kad mažasis primygtinai spiriasi pasiekti savo tikslą ne todėl, kad jis labai to, ko siekia, norėtų, bet todėl, kad jis to pareikalavo. Kaipgi dabar jis gali nusileisti!
Pamėginkime visa tai sugretinti su suaugusiojo žmogaus užsispyrimu. Mes nesame linkę šį charakterio bruožą laikyti asmenybės stiprumo įrodymu. Priešingai, greičiausiai reikia įtarti, kad suaugusio žmogaus užsispyrimas slepia jo nepasitikėjimą savimi – jis netiki savo vidine galia, mano, kad ir kiti nelabai ja tiki, ir štai pasirenka anaiptol ne geriausią būdą dėtis stipriu ir savo, ir kitų akyse.
Vaiko asmenybės silpnumas yra dėsningas faktas. Todėl jo užsispyrimą galima laikyti savita gynimosi nuo suaugusiųjų poveikio reakcija. Tai galima pasakyti ir apie negatyvizmą. Skirtumas tik tas, jog negatyvistui nesvarbu, ką daryti, svarbu, kad būtų padaryta priešingai, o užsispyrėlis nori padaryti kaip tik tai, ko jis primygtinai reikalauja.
Apskritai ir negatyvizmą, ir užsispyrimą reikai laikyti nors ir nepageidautinais, bet vis dėlto dėsningais, tam tikru mastu normaliais reiškiniais. Tačiau kartais krizė būna ypač smarki, tokia, kurią L. Vygotskis pavadino atžagarumu, laikydamas ją ,,vaiko maištavimu prieš jam taikomas auklėjimo normas, prieš visą gyvenimo būdą“.
Todėl krizės smarkumas priklauso nuo suaugusiųjų elgesio su vaiku. Stengiantis su juo bendrauti senais metodais, tik dar labiau stiprėja neigiami elgesio bruožai, kurie gali išlikti per visą vaikystę (o gal ir vėliau!). O kai suaugusieji elgiasi taktiškai, leidžia vaikui daugiau savarankiškumo, paprastai krizė esti švelnesnė.
Žinoma, tėvai kartu turi nepamiršti, kad ne vaiko, bet suaugusiųjų uždavinys yra nustatyti, kas vaikui galima, kas ne,- pasitikėti tuo, kaip jis save vertina, būtų neapdairu. Vaiko pretenzijos ,,būti kaip suaugusieji” yra per daug didelės, kad jas būtų galima patenkinti. Joms patenkinti yra tik viena forma – žaidimas. Šią veiklą jis jau pradėjo savo ankstyvosios vaikystės metais.
Nuo trejų iki septynerių Šiuose puslapiuose jau esame minėję, kad žaidimas yra svarbi vaiko gyvenimo sritis. Dabar, kai pradedame smulkiau nagrinėti paties ikimokyklinio amžiaus (nuo trejų iki septynerių) ypatybes, turime dar kartą grįžti prie žaidimo – juk kaip tik šiame amžiuje jis pasidaro (kaip atsimenate iš įvadinių knygos skyrių) svarbiausia vaiko veikla.
Šiuo laikotarpiu vaikas daug laiko žaidžia. Tačiau svarbiausia šio amžiaus vaiko veikla žaidimą laikome ne dėl to, kad vaikas daugiausia laiko žaidžia, bet todėl, kad žaidimas sukelia didelius ir svarbius visos vaiko psichikos pakitimus.
