Trečiaisiais metais vaiko žodyne atsiranda visos kalbos dalys (daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai, įvardžiai, skaitvardžiai, prieveiksmiai), tarnybiniai žodeliai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės), jaustukai.
Bet, žinoma, visa tai dar nerodo, kad vėliau nei pačiam vaikui, nei jo artimiesiems nereikės padirbėti tobulinti kalbą. Juk vaikas dar turės sužinoti daug smulkių detalių, sunkumų, taisyklių išimčių. Be to, vaikas mokosi šnekamosios kalbos. O kadangi suaugusieji, kalbėdami su vaiku, beveik nevartoja dalyvių ir padalyvių (šokantis, šokant ir pan.). tai kol kas jų nebūna ir vaiko kalboje.
Kas padeda lavėti kalbai? Trečių metų vaikams galima ir reikia skirti liepti pakartoti specialias kalbos užduotis. Pačios paprasčiausios iš jų žodį arba ištarti kurį nors vieną garsą, kai suaugęs moko taisyklingai tarti žodį. Sudėtingesnės kai vaikas prašomas, pavyzdžiui: ,,Nueik pas močiutę ir sakyk jai: Močiute, prašom paduoti man kepurę”.
Kodėl tokios užduotys padeda ugdyti kalbą? Pirma, todėl, kad suaugęs duoda vaikui kalbos pavyzdį ir ne tik taisyklingos sakinio formos pavyzdį, bet ir kalbos vartojimo pavyzdį konkrečiomis bendravimo sąlygomis. Galima net sakyti, kad tokios užduotys ne tik padeda formuoti gramatinį, leksinį kalbos taisyklingumą, bet ir ugdo kalbinio bendravimo kultūrą, ,,kalbinį elgesį”. Antra, šios užduotys yra naudingos tuo, kad vaikas mokosi samoningai formuoti savo kalbą, tegu ir labai elementariai. suprasti tai, kaip kalba kiti, kaip kalba jis pats. Iš tiesų, kai mama sako sūneliui: .Prašom atnešti man puoduką”, ir jis, paklausęs kokį (didelį ar mažą ir pan.), eina vykdyti šio prašymo, nei mama, nei sūnus nepagal-voja, kaip jie kalba. Jie suvokia kalbos turinį, bet ne jos formą. O pamėginkite visai atitrūkti nuo kalbos formos, kai jūsų dėmesys specialiai sutelkiamas į tai, kaip reikia sakyti: Eik ir pasakyk tai ir tai”.
Kalbos užduotys su nurodyta pasakymo forma reikalingos bendraujant su vaikais iki dvejų metų. Vyresniems vaikams galima skirti bendresnės formos užduočių: ,.Nueik pas močiutę ir paprašyk paduoti kepurę”. ..Paprašyk močiutę savo kepurės”.
Kalbos užduotis galima duoti ir tokias, kad vaikas kreiptųsi į suaugusiji. ir tokias. kad jis kreiptųsi į kitą vaiką, į kelis vaikus. Tuo aktyvina-mas vaikų tarpusavio kalbinis bendravimas. Kalbos užduotys labai padeda mokyti vaikus duoti klausimus: ..Kur?”, ..Koks?” ir kt. vartojant sudėtinius sakinius. Pavyzdžiui, vaikui liepiama paklausti suaugusiji (arba kitą vaiką): ,,Paklausk tetą, kur ji padėjo naująją knygą, naująji žaislą”.
Vaikas gali duoti klausimą keliais būdais (,,Kur jūs padėjote naująją knygą, naująjį žaislą?“, „Mama klausia, kur jūs padėjote naująją knygą, naująji žaislą“, „Mama klausia, kur yra naujoji knyga, naujasis žaislas“ ir t. t.), ir tai bus arba klausimai, arba sudėtiniai sakiniai su jungiamuoju žodžiu ,,kur?” ir pan.
Teigiant, kad kalbos užduotys ir žodiniai apsakymai (apie juos kalbėta aukščiau) turi svarbią reikšmę mažųjų kalbos ugdymui, nenorima pasakyti, kad daiktų, žaislų, paveikslėlių žiūrėjimas su vaikais, iliustruotų knygų jiems skaitymas yra ne tokie svarbūs. Vaizdumas, tiesioginis vaiku supažindinimas su aplinkos daiktais, reiškiniais bei įvykiais yra tvirtas vaikų žinių ir vaizdinių gausinimo pamatas. Visa tai leidžia vaikui išmokti naujų žodžių, kurie įtvirtina sąmonėje įgytas žinias bei vaizdinius ir padeda jiems joje išlikti. Antraip iš viso nebūtų ką vaikui pasakoti. – tiesiog Be prasmės, be minties negali būti kalbos, o minties pagrindas ginis, jutiminis aplinkos pažinimas, suvokimas, pojūčiai.
Jau antraisiais gyvenimo metais vaikams galima rodyti ne tik daiktų paveikslėlius (t. y. pavienių žmonių, gyvulių, daiktų atvaizdus), bet ir siužetinius paveiksliukus, kuriuose vaizduojami kokie nors įvykiai (vaikai laisto lysvėje gėles, vaikai išleidžia iš narvelio paukščiuką). Trečiaisiais metais vaikai labiau sugeba žiūrėti paveikslėlius, bet jie vieni nepaliekami – vadovauti žiūrėjimui turi suaugęs žmogus. Jis paaiškina paveikslėlio prasmę, veiksmų seką, duoda vaikams klausimų ir kt.
Daikto paveikslėlis atrodo labai paprastas: nupiešta lėlė, kiškutis, šuniukas, vėliavėlė, sviedinukas… Atrodo, kad ne kažin ką galima čia panaudoti vaiko kalbos ugdymui. Jis prisimins, kaip vadinasi tai, kas nupiešta paveikslėlyje, ir pasakys. Tai, žinoma, svarbu. Ir jeigu bus pavaizduotas naujas, mažajam nežinomas daiktas, jis su juo susipažins ir išmoks naują žodį. Tai irgi svarbu. Tačiau paveikslėlyje negalima pavaizduoti tik daiktą: tik šunį, tik sviedinį. Sviedinukai būna mėlyni, raudoni, žali. Šuniukai taip pat esti skirtingi: didelėmis nukarusiomis ausimis, su stačiomis, budriomis ausimis, gauruoti ir lygaus plauko. I visas atvaizdo detales galima atkreipti vaiko dėmesį ir pateikti atitinkamų klausimų.
Sviedinukas gali būti nupieštas vienas, paveikslėlyje gali nieko daugiau nebūti. Tad bus paprasčiausiai tik sviedinukas, kuris lyg ir niekur nestovi. nešokinėja, nesirita – nieko nedaro. O nieko neveikiančio šuniuko neįmanoma nei nupiešti, nei nufotografuoti. Paveikslėlyje šuniukas arba guli, arba tupi, arba bėga, arba loja. Todėl, rodant vaikui tokį paveikslėlį, galima paklausti ir daikto pavadinimo, ir: ,,Ką daro?”
Ypač įvairių klausimų galima pateikti tada, kai paveikslėlyje vaizduojamas žmogus (mergaitė, berniukas, lėlė). Čia yra puikiausios sąlygos gausinti vaikų žodyną, mokyti taisyklingai sudarinėti paprasčiausius sakinius. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į paveiksliuką, kuriame nupiešta mergaitė, ir atsakydamas į klausimus, vaikas išvardija jos aprangos dalis, suknelės, batukų spalvą ir kt. Klausimai ir atsakymai bus dar įvairesni, jeigu mergaitė pavaizduota sėdinti ant kėdutės ar gulinti lovelėje.
Iki trečių metų vidurio vaikai kalbėdami dažnai praleidinėja prielinksnius; ir todėl, atsakydami į klausimus ,,Kur sėdi?”, ,,Kur guli?”, jie mokosi vartoti prielinksnius kalboje, nustoja juos praleidinėti ir ima taisyklingai juos derinti su kitais žodžiais. Pavyzdžiui, palyginkite žodžių derinius gulėti lovutėje” ir gulėti ant sofos” ir pamėginkite perkelti prielinksnį: ,,gulėti ant lovutės”, ,,gulėti sofoje”. Šis pasakymas yra neįmanomas, o gulėti ant lovutės – tai gulėti ant nepaklotos lovutės. Visai kita prasmė..
Paveiksliukai, kuriuose vaizduojami daiktai, bet ne gyvos būtybės, linka ne tik gausinti vaikų kalbą žodžiais, reiškiančiais daiktus, jų savybes bei ypatybes. Suaugęs rodo mažiukui paveikslėlį (mėlynas sviedinukas) ir klausia: „Kas čia?” Vargu ar mažiukas atsakys: Mėlynas sviedinukas”. Veikiau jis pasakys: ,,Cia sviedinukas” arba tiesiog ,,Sviedinukas”. Kitas suaugusiojo klausimas: ,,Koks? Kokios spalvos?”. Atsakymas: ,,Mėlynas“. Paskui ateina svarbus momentas: atskiras vaiko replikas reikia susieti, kad būtų galima jam parodyti išsamesnio atsakymo pavyzdį.
Tačiau kaip reikia susieti? Juk galima sakyti ir ,,mėlynas sviedinukas”, ir ,,sviedinukas mėlynas“. Įsižiūrėkime, įsiklausykime į šiuos žodžių derinius, įsigilinkime i juos…Mėlynas sviedinukas” – tai paprastas daikto įvardijimas, tai jo pavadinimas, reikšmė, apimanti ir vieną jo savybę. ,,Sviedinukas mélynas” – tai jau ne tik daikto pavadinimas, nors jis ir nusako kurio nors daikto požymio reikšmę, tai – sprendimas apie daiktą. Toks pats sprendimas, kurį išreiškiame, kai sakome: ,,Šuo guli”, ,,Paukštis skrenda”.
Todėl jeigu savo užduotį ribojame ir mokome mažąjį tik skirti, pasakyti įvairias spalvas ar kitas daiktų savybes bei ypatybes, galima sakyti: Taip, tai mėlynas sviedinukas”. Bet galima pasakyti ir kitaip: „Taip, tai sviedinukas. Sviedinukas mėlynas”. Lyg ir nedidelis skirtumas, tačiau jis yra. Juk šiuo atveju duodame vaikui rišlaus pasakojimo pavyzdį. Iš tikrųjų čia nuosekliai pasakomi du sprendimai: ,,Čia sviedinukas“ ir ,,Sviedinukas mėlynas”.
Ir antrasis ne paprastai eina po pirmojo: jis glaudžiai su juo siejasi, iš jo išplaukia. Pirmuoju sprendimu daiktas išskiriamas iš daugelio kitų: tai sviedinukas, o ne kas nors kita. Antruoju – tas išskirtas, įvardytas daiktas apibūdinamas pagal vieną savo savybę, šiuo atveju – pagal spalvą. Tai labai paprastas, elementarus rišlaus pasakojimo atvejis, rišliosios kalbos užuomazga, bet vaiko kalba ir lavéja pamažu, nuo paprastų formų prie sudėtingesnių.
