Šparaginės pupelės nemėgsta drėgmės tiek, kiek šilumai, nes tai tikrai šilumą mėgstantys organizmai.
Žaliuosiuose kiekvieno lietuvio sodo ribose žaliuojantys smidrų ūseliai grakščiai susipina su aksominiais grūdinių pupelių lukštais. Nors mūsų šalyje karaliauja citrinų atspalvio ankštys, smaragdo žalios spalvos broliai ir seserys taip pat džiaugiasi aistringu pasekimu.
Mes renkame sėklas, kruopščiai išsaugodami augimo ir atsinaujinimo potencialą.
Pradėdami sodinti pupeles, turite atidžiai apsvarstyti optimalią veislę. Pasak gerbiamos sodininkės ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto jaunesniosios mokslo darbuotojos dr. Danguolės Juškevičienės, mūsų prekybos sėklomis tinklai šiuo metu siūlo įsigyti įspūdingą, maždaug penkiolikos šparaginių pupelių veislių asortimentą.
Prieš renkantis pupelių sėklas, pirmiausia reikia atsakyti į aktualų klausimą, kokiam tikslui šie ankštiniai augalai bus skirti – ar jie bus parduodami, skanūs švieži, konservuoti ar šaldyti – ir kiek ilgai norisi jais skanauti. Išsprendus šiuos klausimus, bus lengviau atrinkti ankstyvą ar vėlyvą veislę. Patartina rinktis tas veisles, kurias kruopščiai išvedė mūsų gerbiami kaimynai – lenkai, čekai, vokiečiai – nes šios pupelės turi didžiausią tikimybę darniai vešėti Lietuvos klimatinėje aplinkoje. Be to, reikia teikti pirmenybę toms padermėms, kurios turi didesnį atsparumą nelaimėms.
Šparaginių pupelių karalystėje galima pastebėti nuostabių skirtumų, apimančių įvairias jų formas, nuo krūminių iki šliaužiančių, taip pat žavingą spalvų ir ilgių kaleidoskopą, kurį išdidžiai demonstruoja jų ankštys. Vis dėlto, kaip ir skanus blynas, nepalenkiama tiesa, kad lietuviai išliko polinkis į skaisčiais geltonais atspalviais puoštas šparagines pupeles. Tarp brangių mėgstamiausių galima rasti gerbiamus Blondor, Berggold ir Brittle Wax, kurių kiekvienas gali pasigirti išskirtiniu žavesiu.
Butterzart yra išskirtinė šparaginių pupelių veislė, išsiskirianti ryškiomis geltonomis ankštimis ir snieguotomis sėklomis. Be jokios abejonės, šios pupelės karaliauja, kai kalbama apie konservavimo meną. Ir atvirkščiai, garsiosios „Brittle Wax“ pupelės, vėlyvoji veislė, klesti vėsioje aplinkoje ir puikiai tinka marinuoti. Anksti galima sutikti žaižaruojančias „Karališkosios Burgundijos“ krūmines pupeles, kuriose yra viliojančios violetinės spalvos ankštys, kurių ilgis siekia maždaug 15 centimetrų. Virimo metu šios ankštys įgauna žalią atspalvį, suteikdamos nepaprastai puikų potyrį, kai skanaujamos šviežios. Be to, jie vienodai tinkami konservuoti ir užšaldyti. Nuo amžių lietuviai puoselėjo lenkišką veislę „Tara“, garsinamą išskirtiniu vaisingumu ir nepajudinamu atsparumu ligoms. Šios kilmės pupelės yra puikus pasirinkimas tiek iš karto vartoti, tiek konservuojant. Galiausiai verta paminėti, kad optimalus ankščių išsaugojimas neturėtų viršyti 20 centimetrų.
Lietuviai labai žavisi pamėgtomis šparaginėmis pupelėmis, kurias puošia ryškios geltonos ankštys.
Norint nustatyti optimalų sėklų sėjos laiką, reikia gerai suprasti gamtos ritmą, subtilų šokį tarp besikeičiančių metų laikų ir vešlios žemės.
Šparaginės pupelės, nors ir ne itin mėgsta drėgmę, klesti šiltesnio klimato kraštuose. Jas patartina sėti tik visiškai atslūgus šalnų grėsmei ir 10 cm gylyje esanti dirva pasiekusi minimalią 12 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Ši palanki būklė paprastai būna maždaug alyvų žydėjimo metu, paprastai antroje gegužės pusėje. Labai svarbu vengti priešlaikinės sėjos, nes šalnos pupelės gali užšalti.
Sodininkystės srityje yra nusistovėjęs faktas, kad šparaginių pupelių augimas nepriklauso nuo dirvožemio. Nors humuso praturtintas dirvožemis yra neabejotinai naudingas, svarbiausia pasirinkti vietą, kurioje pavasarinis atšilimas greitai atšiltų. Pupelės gali būti sėjamos po įvairių priešsėlių, išskyrus ankštines daržoves; Tačiau optimalus jų vystymasis pastebimas dirvožemyje, kuriame anksčiau buvo auginamos organiniu mėšlu praturtintos daržovės, pavyzdžiui, bulvės, šakniavaisiai, žieminiai javai. Svarbu pažymėti, kad pupų pakartotinis sėjimas tame pačiame sklype turėtų būti atidėtas mažiausiai trejiems metams.
Vienas paplitęs sėjos būdas – tai dvigubų eilių panaudojimas, kai dvi eilės išdėstomos su 20 cm tarpeliu, o atstumas tarp juostų yra 50–60 cm. Pačios sėklos yra išdėstytos maždaug 6 cm atstumu, sėjimo gylis 3–4 cm. Norint padengti vieną kvadratinį metrą naudojant šią techniką, reikės maždaug 20–30 gramų sėklų.
Pasodinus pupeles, patartina kruopščiai apvolioti žemę, taip sustiprinant ryšį tarp sėklų ir derlingos žemės.
Mūsų sode karaliaujanti monarchė neabejotinai yra žaliuojanti šparaginė pupelė. Tačiau pupelės turi latentinį potencialą peržengti savo kuklų išlaikymo vaidmenį ir vietoj to pasirodyti kaip kerintis sodo gobeleno papuošalas.
Rūpinimasis pupelėmis
Paprastai šparaginėms pupelėms nereikia organinių trąšų, nes jos turi puikų gebėjimą išauginti gumburines bakterijas ant savo šaknų, leidžiančias joms natūraliai „fiksuoti“ azotą. Tačiau būtina nepamiršti mineralinių kompleksinių trąšų reikšmės. Prieš sodinimą tiktų bet kokios kompleksinės trąšos, skirtos pavasariniam tręšimui. Kalbant apie amonio salietrą, jis turėtų būti naudojamas augalams išdygus, bet dar neprasidėjus gumbinių bakterijų veiklai.
Augančio sezono metu naudinga pupeles maitinti mikroelementinėmis trąšomis – ypač tomis, kuriose gausu boro. Šis konkretus elementas yra augalo fotosintezės procesų katalizatorius, didinantis jo vaisingumą, ankščių formavimąsi ir gebėjimą apsisaugoti nuo negalavimų. Todėl labai patartina tokias mikroelementines trąšas tręšti per lapus.
Pupelės klesti, kai joms tiekiama pakankamai oro. Norint tai pasiekti, būtina stropiai įdirbti eilutes ir nuosekliai naikinti visas įkyrias piktžoles. Sudygus rekomenduojama iš pradžių purenti tarpueilius. Kai dirva pakankamai išdžiūvo, galima pradėti rinkti pupeles: iš pradžių jas rinkti iki apatinio lapo pamato, o vėliau – keliais centimetrais aukščiau. Metodiškai sukraunant nuskintas pupeles, jos apsaugomos nuo nepalankių oro sąlygų, tokių kaip smarkus vėjas ir smarkus lietus.
Žalioje Lietuvos žemėje kuklios šparaginės pupelės pražysta su vegetacijos periodu, kuris trunka nuo 50 iki 60 dienų. Saulės šilumai prasiskverbiant į dirvą ir išsiskleidžiant švelniems alyvmedžių pumpurams, išrankaus gomurio žmonių laukia puikūs žaliųjų pupelių delikatesai. Būtent idiliškomis birželio dienomis, artėjant saulėgrįžai, šios skanios ankštinės daržovės puošia lietuvių liaudies stalus. Tačiau, jei žmogus turi išminties pratęsti sėjos laikotarpį, prasidedantį ne gegužės, o birželio viduryje, ir sėti stropiai kas 10–15 dienų, galima mėgautis nuostabiu šparaginių pupelių vaišių pratęsimu iki mažėjančios rugpjūčio dienos.
Šios nuostabios daržovės, vartojamos neprinokusios, suteikia puikią patirtį. Jų ankštys turi maloniai plokščią ir traškią tekstūrą, prieš tai jas apgaubia gležnas pergamentas, o jų sėklos panašios į mažyčius kviečių grūdelius. Taigi, labai svarbu šias pupeles nuimti laiku, kad jos neprinoktų. Tačiau, jei jos subręsta, jas galima išimti iš ankščių ir naudoti kaip įprastas lukštentas pupeles.
Be to, sodininkai gali savarankiškai įsigyti pupelių sėklų, kad užtikrintų tiekimą būsimam auginimui. Optimalus sėklų rinkimo pasirinkimas priklauso nuo to, kokios pupelės dygsta anksčiausiai. Nepaisant to, verta paminėti, kad jei jau buvo sunaudotos pradinės ankštys, galima palikti galutinai subrendusias sėklas kaip perspektyvią alternatyvą.
