Pasodintas spanguolių augalas paprastai yra ilgaamžis, dabartinėje vietoje gali išlikti 70–80 metų ar net ilgiau.
Spanguolės, kuriose gausu būtinų maistinių medžiagų ir vitaminų, gali klestėti ne tik natūraliuose miškuose ar pelkėse, bet ir mūsų pačių auginamuose soduose. Šių uogų auginimas populiarėja tarp lietuvių, nes vis daugiau individų imasi praktikos nuosavuose sklypuose.
Daugybė įvairių formų ar tipų.
Pasak Vilniaus universiteto Botanikos sodo augalų kolekcijas prižiūrinčios iškilios vyresniosios kuratorės Auksės Meiduvienės, žmonės, norintys auginti vietines spanguoles, randamas aukštoje vietovėje, gali sėkmingai tai padaryti persodindami krūmus iš savo gimtųjų buveinių į puoselėjančią aplinką.
Asmenys, mėgstantys stambesnes spanguoles, turėtų ieškoti atitinkamų veislių mugėse arba iš patikimų šaltinių, tokių kaip botanikos sodai, medelynai ar su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU) Kaune susijusios svetainės. Labai svarbu pripažinti, kad paprastosios ir stambiosios spanguolės yra skirtingi augalai, pasižymintys įvairaus dydžio ir skonio uogomis. Nors jie turi tam tikrų panašumų, tarp jų yra esminių skirtumų.
Kuo paprastosios spanguolės skiriasi nuo stambiagrūdžių spanguolių? Priklauso Oxycoccus Hill. šeimos spanguolės – daugiamečiai krūmai šliaužiančiais stiebais, įsišaknijančiais sąlyčio su substratu vietose. Jie turi rausvus arba kartais balkšvus žiedus, kurie susidaro grupėmis arba kartais atskirai ant siūlų pavidalo stiebelių. Šių spanguolių vaisiai paprastai būna raudoni, nors gali atrodyti ir beveik juodi, o genties viršūnėse gali būti vaško apnašų arba daugialypių uogų, kurių taurelės liekanos. Šios savybės būdingos keturioms šiauriniame pusrutulyje aptinkamoms rūšims.
Lietuvoje galima rasti vyraujančių ir įmantrios formos bruknių. Tiksliau, Oxycoccus palustis Pers. veislė klesti aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse, nors rečiau žemapelkėse ir apaugusiuose miškuose. Pažymėtina, kad Europoje pradėta auginti mažiau paplitusi spanguolių veislė Oxycoccus microcarpus Turcz. Lietuvoje šios spanguolės aptinkamos tik aukštapelkėse, dažniausiai perversmuose.
Spontaniškai auga stambiauodegės spanguolės (Oxycoccus macrocarpos (Aiton) Pers.) dažniausiai randamos šiauriniame Šiaurės Amerikos regione, ypač pelkėse. Tačiau Lietuvoje nustatyta nemažai auginamų veislių – 1965 m. – daugiau nei 200. Iš šių veislių 36 – stambiaūgės spanguolės, o Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode auginamos ir tiriamos 53 veislės ir hibridai. , o Vilniaus universiteto Botanikos sodas augina ir studijuoja 23. Stambias spanguoles nuo paprastųjų spanguolių galima atskirti pagal jų didesnį uogų dydį (10-23 mm skersmens), ilgesnius ir tvirtesnius stiebus, stačius generatyvinius ūglius, kurių aukštis siekia 5-15 cm. . Be to, jų žali buko spalvos lapai turi stambesnę tekstūrą iš abiejų pusių.
Spanguolės klesti po puoselėjančiais saulės spinduliais.
Įsikūrę spanguolių augalai pasižymi nepaprastu patvarumu ir ilgaamžiškumu, dažnai klesti toje pačioje vietoje daugiau nei 70–80 metų ir ilgiau. Pagrindinės spanguolių auginimo sąlygos yra tinkamo rūgštingumo (pH 3,7–4,5) palaikymas, gerai vėdinamo substrato naudojimas, optimalaus, bet subalansuoto drėgmės lygio užtikrinimas ir pakankamas saulės spindulių poveikis.
Optimalus gruntinio vandens gylis, norint auginti stambiąsias spanguoles, yra 50–60 cm, o paprastoms spanguolėms – 30–40 cm. Užmirkę plotai spanguolių auginimui netinka. Diegiant tinkamą priežiūros praktiką, pvz., laiku tręšiant, užpilant smėliu, užpilant karpomis ir užkertant kelią ligoms, galima garantuoti sėkmingą derlių. Priklausomai nuo konkrečios veislės ir aplinkos veiksnių, viename kvadratiniame metre galima priskinti nuo 1 iki 2,5 kg uogų.
Norint auginti spanguoles, reikalingas kompaktiškas maždaug vieno kvadratinio metro ploto sklypas. Būtina pasirinkti saulės apšviestą, apsaugotą ir nekliudomą vietą, nes spanguolės estetiškai klesti pavėsingose vietose, tačiau sunkiai prisitaiko ar klesti.
Spanguolių įrengimui būtinas išankstinis pasiruošimas. Rudenį reikia iškasti 30-50 cm gylio duobę ir jos kraštus sutvirtinti atitinkamomis medžiagomis, išskyrus skalūną, plastiką, linoleumą ar bet kokias neorganines medžiagas. Taip efektyviai atskirsite aplinkinį dirvožemį nuo rūgščių durpių, kurios užpildys duobę. Šioje ertmėje būtina vengti polietileno ar kitų neorganinių medžiagų.
Jei spanguolių augalas gali klestėti lengvoje priesmėlio ar priesmėlio dirvoje, duobę patartina iškloti moliu, kad būtų geriau sulaikoma drėgmė. Tada iškastą duobę reikia užpilti kokybiškomis rūgštinėmis (pH – 3,7–4,5) durpėmis, šiek tiek sutankinti ir grąžinti į kraštus. Per žiemos sezoną substratas susigers, nusistovės, o atėjus pavasariui bus paruoštas spanguolių sodinimui.
Jei žiemos sezono metu durpių sluoksnio storis mažėja, prieš sodinant krūmus būtina papildyti plotą durpėmis, pipirais ir vandeniu. Prieš pradedant sodinimą, būtina tinkamai prisotinti durpes vandeniu, nes tai padeda išlaikyti pastovų drėgmės lygį ir taip sumažinti bendrą vandens poreikį. Durpės, panašios į kempinę, turi savybę sugerti didelius vandens kiekius ir sulaikyti jį ilgą laiką, sumažindamos greito išgaravimo riziką.
Optimalus laikas sodinti spanguoles yra gegužės arba birželio mėnesiai. Kiekvienam kvadratiniam metrui patartina pasodinti pakankamą kiekį 8-10 daigų. Šie daigai turėtų būti strategiškai išdėstyti šachmatų lentos raštu, tarp jų išlaikant 30-40 cm atstumą. Be to, toje pačioje nurodytoje vietovėje galima auginti kelias spanguolių veisles.
Mūsų sodų kraštovaizdis keičiasi, signalizuojantis palankų momentą supažindinti su mylimomis lietuviškomis spanguolėmis.
spanguolių priežiūra
Drėkinimas. Nors stambiaveidės spanguolės, palyginti su įprastomis veislėmis, atsparesnės sausrai, labai svarbu reguliariai laistyti jaunus spanguolių augalus. Labai svarbu išlaikyti šiek tiek drėgną substratą, vengiant per didelės drėgmės. Tvarkant durpes, jos turi būti drėgnos, bet neprisotintos. Augalams bręstant ir formuojant tankią lapiją, laistymo poreikis mažėja, nes sumažėja drėgmės išgaravimas.
Spanguolėms, kaip ir visiems augalams, labai svarbus tręšimo procesas. Nors spanguolėms nereikia per daug papildomų maistinių medžiagų, joms reikia mažesnių kiekių azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų. Idealiu atveju rekomenduojamos nekeičiančios pH sulfatinės trąšos, specialiai sukurtos rūgštiems substratams. Tačiau svarbu būti atsargiems tręšant, nes per didelis kiekis gali neigiamai paveikti derlių ir padaryti augalus jautresnius ligoms. Todėl patartina tręšti tik tada, kai reikia ir kai augalai klesti.
Durpių sluoksnio stiprinimas: Spanguolių augalų atjauninimo procesas reikalauja periodiškai papildyti maždaug 5 cm aukščiausios kokybės tos pačios veislės durpių. Tai skatina pagreitintą šaknų augimą nuluptuose augalų stiebuose, todėl padidėja palikuonių gamyba ir spanguolių atsinaujinimas. Be to, nudžiūvusių lapų padengimas sumažina ligų plitimą ir skatina optimalų drėgmės sulaikymą. Tinkamiausias laikas šiai užduočiai atlikti yra vėlyvas rudens arba žiemos sezonas, sutampantis su dirvožemio užšalimu.
Genėjimas. Paspartinti spanguolių augimą ir produktyvumą galima pavasario sezono metu selektyviai apkarpant šliaužiančius stiebus, o tai yra puikus spanguolių dauginimo būdas. Pašalinus dalį šių stiebų, krūmai gali efektyviau paskirstyti savo išteklius gausių ir kokybiškų uogų auginimui.
Pasitinkant žiemos sezoną, jaunus spanguolių augalus patartina apsaugoti eglėmis. Šia priemone siekiama apsaugoti augalus nuo nepalankių temperatūros svyravimų. Be to, spanguolių augalams nuvytus, ant eglių esantys spygliai padidins dirvožemio rūgštingumą ir taip skatins optimalias augimo sąlygas.
Kova su ligomis yra labai svarbi. Jei kyla abejonių dėl jau nuskintų spanguolių augalų grybelinių infekcijų, patartina naudoti purškalus fungicidais.
Būtina žinoti, kad vėlyvą rudens sezoną, po šalnų, spanguolių augalai transformuojasi, kai jų lapai įgauna gyvybingą, giliai violetinį atspalvį, kuris gali būti panašus į negyvumą. Tačiau labai svarbu neskubėti išmesti šių augalų, nes jie turi nuostabų gebėjimą atsinaujinti ir vėl klestėti atėjus pavasariui. Be to, jei auginami šildomame šiltnamyje, spanguolių augalai gali išlaikyti žalią lapiją ištisus metus.
Pasodinus vienmečius krūmus, spanguolės pradės vešėti per dvejus metus, jei jos bus tinkamai pasodintos atviroje, saulėtoje vietoje su žievės durpėmis ir bus tinkamai prižiūrimos, pvz., pakankamai drėgmės substrate, ligų prevencija, ir reguliarus tręšimas.
Sodininkai nuolat budi ir budi.
Grupė aistringų mėgėjų ėmėsi auginti mažybines spanguoles, nors ne visiems individams pavyko vienodai puoselėti šiuos istoriškai gerbiamus vaisius. Nepaisant to, kruopščiai prižiūrimas ir tinkamai tvarkomas spanguolių augalas nuolat dovanos savo prižiūrėtojui vizualiai patrauklų reginį ir gausų, vertingą derlių.
Nepaisant Lietuvoje auginamų spanguolių morfologinių skirtumų, jų cheminė sudėtis augimo sąlygomis išlieka pastovi. Pažymėtina, kad didesnėse spanguolėse yra didesnė vitaminų C ir A, pektinų ir leukoantocianinų koncentracija, o cukraus ir organinių rūgščių kiekis yra mažesnis.
