Maranelo klebonas donas Erijas Belua turi dvi žemiškas silpnybes: jis mėgsta sočiai pavalgyti, — tačiau kas, ranką prie širdies pridėjęs, išdrįs tvirtinti, kad rajumas tikrai yra nuodėmė? — o antroji dono aistra, žinoma, „Formulė 1”. Taip taip, ir šiemet Maranelo miestelyje visi, pradedant komunistų merija ir baigiant klebonu, laukė, kuri gi lenktynininką lydės didesnė sėkmė: triskart pasaulio čempioną Aleną Prostą ar jo varžovą Airtoną Seną. Tiesa, anksčiau klebono pasąmonėje paslapčia kirbėdavo mintis, kad „Formulė 1” vis dėlto šėtono išmonė. Tačiau po Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II vizito 1988 metų liepą, kai pastarasis savo kelionės metu dėl „Ferrari” automobilių netgi padarė lankstą, donas Erijas Belua, viena ranka laikydamas Bibliją, o kita — sukiodamas „rembo” vairą, ėmė aiškinti: „Dievas sukūrė žmogų, panašų save, tad ir žmogus kiekvienoje kelionėje artėja prie Dievo.” Tad Maranelo bažnyčios varpas ne vien kviečia tikinčiuosius į pamaldas: jis skamba vardan kiekvienos „Ferrari” pergalės. Nors Maranelo gyventojams tokių įvykių priminti nereikia: vos išgirdę apie „Ferrari” sėkmę, patys susirenka didžiausioje miestelio aikštėje ir džiaugsmingai signalizuoja automobilių klaksonais.
Maranelas — tai nedidelis tipiškas šiaurės Italijos miestelis, įsikūręs už 150 kilometrų į pietryčius nuo Milano. Senoviški rausvų plytų namai, keletas modernios konstrukcijos pastatų. 6 tūkstančiai gyventojų, kurių maždaug pusė remia doną Eriją Belua, o kiti yra mero ir komunistų partijos atstovo Džordžijo Gubertinio šalininkai. Tai tikras šio regiono istorinis dviprasmiškumas, nes abiem frakcijoms taikingai ir oriai išlaikyti savo pozicijas padeda „Ferrari”. Bet Senio, jos įkūrėjo Enzo Ferario, jau nebėra.
1918-1919 metų žiemą dvidešimtmetis Enzas atėjo prašyti darbo į FIAT firmą Turine. Atsakymas buvo trumpas: „Na ir kas, kad karo veteranas. Juk visų neįdarbinsim…”
—Atsidūriau gatvėje, — vėliau pasakojo jis. — Ėjau per „Valentino” parką, rankoje tirpo gniūžtė sniego… Jaučiau, kaip nuo šalčio suragėjo drabužiai. Atsisėdau ant suolelio ir apsiverkiau… Tik po 29-erių metų Enzas Feraris tame pačiame mieste, kur viešpatavo FIAT, pajuto tikrąjį triumfo skoni. 1947-aisiais lenktyninis Ferario automobilis laimėjo „Grand prix”. Iškart po lenktynių Encas dingo, jo niekur negalima buvo rasti. Vienišas Enzas Feraris sėdėjo tame atmintiniame parke ant to paties suolelio.
— Be abejonės, tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime, veliau pasakojo jis žurnalistams.
Ir prisipažino, kad mėgstamiausias jo rašytojas Stendalis. Jo romanų herojai Fabricijus del Dongas arba ŽiuIjenas Sorelis panašiomis aplinkybėmis irgi grįžtų ant to paties suolelio. Na, o romanas „Raudona ir juoda” taip pat suvaidino savo vaidmenį „Ferrari” automobiliai dažomi šiomis spalvomis.
Nors kalbame apie šiuolaikinių automobilių gamybą, tačiau „Ferrari” istorija iš tiesų prasidėjo tarsi Stendalio romanas. Tai tuštybės ir triumfo istorija.
Būdamas keturiasdešimties metų Enzas palieka vadovaujanti postą „Alfa Romeo” ir grįžta į Modeną. Tam tikra prasme tai buvo pasipriešinimas ji supusiai aplinkai, kadangi nors ir užimdamas neblogas pareigas, Enzas turėjo keistoko žmogaus reputaciją: didžiulė aistra mašinoms bei lenktynėms ir atrodė jokiu ypatingų gabumų.
Kodėl gi jis, paprastas amatininkas, pradėjo nuo dvylikos cilindrų variklio kūrimo? Ogi todėl, kad gigantiškas „Pacard” tuo metu buvo vienintelė firma, gaminusi tokius variklius.
— Man tai stimulas, iššūkis, kurį galėjau mesti pasauliui.
Maranelo istorija prasideda nuo 1943- ųjų. Mažame žemės ūkio miestelyje iki tol nebuvo jokių didesnių pramonės įmonių, kol iš Modenos nebuvo perkelta „Ferrari” gamykla. Evaristas Skaramelis, senasis miestelio meras, palaikantis vietinius komunistus, aiškina, kad Enzas Feraris nusprendė perkelti savo firmą Maranela, skatinamas įgimto kuklumo ir gilaus potraukio prie žemės. Tačiau egzistuoja ir kita versija: autolenktynininkas, nuo pat pirmos fašistų partijos atsiradimo valandos jos šalininkas, taip atsakė į Dučės raginimą decentralizuoti pramonę.
Tačiau… nežino kairė, ką daro dešinė. „Ferrari” gamykla sutrikdė iki tol ramų miestelio gyvenimą. Negražus, netinkantys čia gamybiniai korpusai, varginantis darbas juose. Senųjų gyventojų o jaunesni… Kiekvieną trečiadienį, turgaus diena, pasidalinę ant pakaušių nusmauktomis kepurėmis, jie sutraukia į pagrindinę aikštę, o iš ten išsiskirsto po užpakalinius kaviniu kambarius palošti kortomis, tarsi skubėdami pasislėpti nuo žvilgsnių, stebinčių juos iš portretų nuo visų viešųjų pastatų sienų. „Ferrari” jiems yra viskas. Firma gali būti tironiška, tačiau niekuomet nepaliks savo darbininkų nelaimėje…
