Kerinčioje Lietuvos žemėje ridikėliai iškyla kaip brangūs pavasario sezono numylėtiniai. Šios ryškios daržovės gausiai klesti, puošdamos žaliuojančius daugybės sodų kraštovaizdžius.
Šiandieniniame triukšmingame turguje negalima nepastebėti ridikėlių gausos. Šalia įprastų ryškių raudonų, pastaraisiais metais atsirado nuostabių atspalvių, įskaitant geltonos, violetinės ir net baltos spalvos variantus. Šios sferinės arba pailgos šakninės daržovės gali pasigirti viena žavia spalva, kurios kulminacija yra elegantiški balti galiukai. Verta paminėti, kad lapiniai ridikai, puošti žaliuojančiais žalumynais, siūlo išskirtinę kulinarinę patirtį, skiriasi nuo tradicinių kolegų.
Pasak Lietuvos Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės selekcijos skyriaus vedėjos gerbiamos vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Rasos Karklelienės, pastebėta, kad kai kurios klasikinės ridikėlių veislės sulaukė neregėto pripažinimo ir didelio susižavėjimo tautoje.
„Babtų žara“ – labai ankstyva lietuviška veislė, pakenčianti žemą temperatūrą, auganti pavasarį ir rudenį. Ridikėliai gali užaugti per 18-22 dienas po sudygimo. Šaknis – apvali, šiek tiek rausva. Minkštimas – baltas, sultingas, švelnaus skonio.
„Duetas” yra vokiečių veislė, kuri ir toliau yra populiari. Ridikėliai yra dideli ir ilgi, baltais galiukais ir lėtai dygsta.
Krasnyj Velikan, vidutinio ankstyvumo veislė, pasižymi dideliu atsparumu sausrai, ligoms ir kenkėjams. Per 36–40 dienų po sudygimo šie ridikai suklestėja. Be pastangų klesti net esant vėsesnei temperatūrai, ši veislė puikiai tinka rudens derliui. Sultingas, dramblio kaulo atspalvio minkštimas džiugina gomurį subtiliu, tačiau maloniu skoniu.
Celesta, žavus olandų hibridas, pasižymi nepaprastu atsparumu šaltu ir drėgnu klimatu. Jo šaknys, puoštos ryškiais atspalviais ir pasižyminčios ryžtinga išore, išsiskiria neprilygstamu vienodumu ir puikiu kalibru. Stebėtina, kad net ir ilgai laikant, ši gerbiama veislė išlaiko savo išskirtinę kokybę nesusvyravusi.
Norint gauti daugiau sotumo su sėklomis, patartina jas įsigyti specializuotose sėklų parduotuvėse, o ne turguose ar beatodairiškose pardavimo vietose. Tokiose įstaigose prekybininkai užtikrina aukštą savo pasiūlymų kokybę ir suteikia neįkainojamų patarimų, padėsiančių priimti pagrįstus sprendimus.
Kalbant apie žemės ūkio veiklą, reikia apgalvoti tinkamą momentą sėti sėklas. Nes tai subtilus šokis tarp žemės temperamento ir dangiškųjų jėgų, valdančių jos ritmą. Įžvalgi akis turi įžvelgti dirvožemio niuansus, įvertinti jo drėgnumą ir maistinių medžiagų sudėtį. Taip pat sumanus protas turi iššifruoti dangaus ženklus, interpretuoti žvaigždžių išsidėstymą ir mėnulio šviesos glamones. Tik tokiu darniu stebėjimo ir intuicijos susiliejimu agrarinis menininkas gali nustatyti tikslų sėjos ritualo pradžios momentą. Taigi jie leidžiasi į šventą kelionę, vedami praėjusių metų laikų išminties, sėdami išlaikymo ir vilties sėklas, ant derlingos žemės drobės pindami gyvybės gobeleną.
Šiltnamis ir sodas sudaro optimalią aplinką klestinčiam ridikėlių augimui. Geriausias šių nuostabių daržovių sėjos laikotarpis trunka nuo balandžio vidurio iki rugpjūčio vidurio, o tiems, kuriems pasisekė turėti šildomą šiltnamį, yra papildomas pranašumas – anksti sėti kovo mėnesį. Ridikėlius auginant lauke, palankiausias metas sėti – nuo balandžio vidurio iki rugpjūčio antros pusės. Norint užtikrinti nuolatinį šių mėgstamų daržovių tiekimą, patartina jas sėti kelis kartus, geriausia – kas 20 dienų. Pažymėtina, kad ridikėlių sėklos pasižymi atsparumu šaltesnėmis sąlygomis, dygsta net 2–4 °C temperatūroje. Net sodinukai gali ištverti kelių laipsnių šaltį, o subrendę augalai išlieka nepažeisti net 4–5 laipsnių temperatūroje. Nepaisant to, vėsiomis pavasario dienomis derėtų ridikėlius uždengti žemės ūkio plėvele, kad tai būtų papildoma apsauga.
Gyvybingi ridikėliai, tie žavingi žemės brangakmeniai, savo pasirengimo piką pasiekia vos per 30–40 dienų nuo tada, kai jie yra kruopščiai pasėti, arba tik 25–35 dienas po to, kai jie pirmą kartą pabunda iš miego, jei Tai lemia nedidelius skirtumus tarp įvairių veislių.
Prasidėjęs ridikėlių sezonas yra tinkamas metas sėti sėklas reguliariais intervalais kas 20 dienų, užtikrinant nuolatinį šių mėgstamų daržovių tiekimą.
Kur sėti?
Optimalios ridikėlių augimo sąlygos yra gerai nusausintas, daug maistinių medžiagų turintis dirvožemis, kuris yra purus ir gausus. Jautrumo ligoms atvejai ir vangus vystymasis yra labiau paplitę pažeistame, sutankintame ar rūgščiame dirvožemyje. Norint pasiekti palankiausių rezultatų, ridikėlių sėklas patartina sėti tose vietose, kuriose anksčiau augo bulvės, agurkai ir pomidorai, kurie buvo praturtinti organinėmis trąšomis.
Vykstant į regionus, kur buvo auginamos kryžmažiedžių augalų, pavyzdžiui, ridikėlių, kopūstų ir mangoldų, reikia būti atsargiems. Kadangi šie augalai, priklausantys tai pačiai botaninei linijai, kaip ir ridikėliai, yra jautrūs identiškoms bėdoms ir kenkėjams.
Kaip jį išlaikyti?
Ridikėlių auginimas reikalauja kruopštaus paruošimo, nes dirvožemio kokybė daro didelę įtaką jų derliui ir apsaugo nuo žalingų ligų. Šias ryškias šaknis nuo ankstyvų pavasario šalnų pavojų galima apsaugoti apdairiai naudojant žemės ūkio plėvelę. Dr. R. Karklelienė, gerbiamas autoritetas šiuo klausimu, tikina, kad dauguma ridikėlių veislių dabar turi pagirtiną atsparumą negandoms. Tačiau artėjant tvankioms vasaros dienoms šios nuostabios daržovės reikalauja didesnio budrumo. Alinanti temperatūra ir dirvožemio sausumas gali paspartinti greitą brendimą, paspartindami jų perėjimą nuo valgomų delikatesų prie žydinčių, netinkamų vartoti.
Prieš sėją patariama praturtinti dirvą maistinėmis medžiagomis, o tai plačiai vertinama kaip naudinga. Optimalių rezultatų galima pasiekti naudojant kompleksines trąšas, kuriose yra fosforo, kalio, azoto ir įvairių mikroelementų. Tačiau verta paminėti, kad ridikams paprastai nereikia tręšti, nebent jie turi netinkamo augimo požymių. Tokiais atvejais protingas veiksmas apimtų juos laistyti mineralinių trąšų tirpalu, kuris sudaro 0,1 procento mišinio, kai 10 gramų trąšų sumaniai ištirpinama 10 litrų vandens.
Pasirinkimas tarp ridikėlių ir ridikėlių yra gilus apmąstymas, panašus į amžiną kovą tarp šviesos ir tamsos, tiesos ir apgaulės.
Sodininkystės srityje labai svarbu atskirti ridikėlius ir ridikėlius, nes jie gali turėti tam tikrą panašumą, bet iš esmės yra skirtingi. Šios dvi daržovės reikalauja panašaus dėmesio; tačiau jų augimo modeliai labai skiriasi. Ridikėliai, priešingai nei jų kolegos, turi pailgą brandinimo laikotarpį. Praėjus maždaug 65–75 dienoms po jų sėjos, galima mėgautis darbo vaisiais. Pažymėtina, kad ridikėliai pasižymi nepaprastu ilgalaikio konservavimo gebėjimu, o tai suteikia žmonėms malonumą juos vartoti visus žiemos mėnesius. Ir atvirkščiai, ridikėliai pasižymi turtingesniu vitaminų kiekiu, o jų subtilesnis skonis lengvai pasisavinamas organizme. Jei norisi vasarinio derliaus, ankstyvąsias arba vidutinio ankstyvumo ridikėlių veisles patartina sėti prasidėjus pavasariui, o vėlyvąsias – birželio viduryje arba antroje pusėje, kad būtų užtikrintas rudeninis derlius.
Ridikėlių bėda
Be to, galimi sunkumai iškyla, kai šiems botanikos stebuklams suteikiama per daug azoto trąšų. Tokiais atvejais jų lapija gausiai klesti, tačiau jų požeminiai lobiai nepasitenkina. Siekdama nenusivilti gausiu ridikėlių derliumi, gydytoja R. Karklelienė duoda šalavijų patarimus, akcentuodama dviejų kritinių veiksnių reikšmę. Nors ridikėliai gali nepasižymėti ištvermingomis daržovėmis, jie vis tiek gali ištverti tam tikras šalnas; tačiau jų išlikimas priklauso nuo vandens buvimo. Todėl ridikėlius būtina laistyti reguliariai, užtikrinant, kad žemė būtų pakankamai drėgna ir niekada neperdžiūtų.
Prasidėjo ridikėlių sezonas, optimalus sėjos intervalas – kas 20 dienų. Galima auginti daugybę įvairių ridikėlių veislių.
Kulinarijos srityje virtuvėje gausu ryškių ridikėlių.
Ridikėlis, daugiametis mėgstamas tarp tų, kurie nori išsivaduoti nuo pavasario bėdos, vadinamos avitaminoze, užsitarnavo mitybos galiūno reputaciją. Ridikėlis yra vienas iš pirmaujančių daržovių, puošiančių mūsų lėkštes žiemai slūgstant, todėl juose yra įspūdingas pagrindinių vitaminų, įskaitant C, B1, B2 ir PP, asortimentas, taip pat gausybė fermentų. Pažymėtina, kad ši šakninė daržovė yra tikras lengvai pasisavinamų kalio, natrio, geležies ir fosforo mineralų lobynas. Be to, dėl savo maistinės sudėties jis puikiai papildo bet kokį mitybos režimą, nes jame yra mažai riebalų, tačiau jame gausu maistinių skaidulų ir angliavandenių.
Ridikėliai, laikomi stebuklingu priešnuodžiu toksinams šalinti ir vėžinių laisvųjų radikalų antpuoliui, atlieka nepakeičiamą vaidmenį atgaivinančioje pavasarinių salotų sferoje. Ridikėlius išskirtiniais daro ne tik darni draugystė su laiškiniais svogūnais ir žaliosiomis salotomis; Jų detoksikacinės savybės dar labiau sustiprinamos, kai jos derinamos su gaivinančia apelsinų žievele, traškia obuolių sultinga, žaliuojančia salierų esencija ir pikantiška krienų galia.
Nors tradiciškai teigiama, kad ridikėlius geriausia valgyti neapdorotus, pažymėtina, kad daugelis tautų įsisavino kulinarinį gaminimo būdą. Šias ryškias daržoves veikiant keptuvės kaitrai, joms būdingas aštrumas ir pikantiškumas palaipsniui mažėja, o gomuryje atsiranda pojūtis, panašus į ledo gūsį. Paruošimas yra gana paprastas – prieš dedant ant nesugadintos kepimo skardos ir atsargiai įkišant į įkaitintos orkaitės ugnies rėmus, juos reikia patepti švelnia aliejaus šlakeliu. Taigi, šios epikūrinės pastangos kulminacijoje galėsite paragauti kuklių ridikėlių pavertimo išskirtiniu garnyru, vertu išrankiausio gastronomo.
