Žalioji rūta yra daugiametis augalas. Jos stiebas – status, plikas ir šakotas. Lapai stori, pražanginiai, plunksniški, pilkšvai žali. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais žalsvai gelsvais žiedeliais, sukrautais skėtinėse šluotelėse.
Rūta Lietuvoje savaime neauga, todėl auginama darželiuose, soduose, kapinėse, skveruose. Jos tėvynė – Pietų Europa. Vaistinei žaliavai skinama antžeminė augalo dalis butonizacijos fazėje arba žydėjimo pradžioje. Ji džiovinama gerai vėdinamoje vietoje.
Išdžiūvusi žaliava yra šviesiai žalia, specifinio kvapo, aštraus, kartaus skonio.
Rūtos vaistinėje žaliavoje yra furokumarino junginių, apie 0,13% eterinio aliejaus, raugų ir mineralinių medžiagų, organinių rūgščių (kaprono, kaprilo, palmitino), rutino, vitamino C (340 mg%).
Rūta daugelį amžių buvo ne tik papuošalas ar simbolis. Labai seniai ją vartoja gydymui tiek diplomuoti, tiek ir liaudies gydytojai. II-III a. gyvenęs poetas Kvintas Serenas Samonikas rašė, kad Ponto valdovo Mitridato VI Eupatoro
priešnuodyje buvę dvidešimt rūtos lapelių. Šį priešnuodį Mitridatas gėręs daugelį metų. Pralaimėjęs karą, Mitridatas norėjęs nusinuodyti, bet nuodai jo neveikė. Salerno sveikatos kodeksas (XIV a. pradžia) taip pat pataria rūtas vartoti kaip priešnuodį.
Be to, jos stiprina regą.
Liaudies medicina siūlo rūtą vartoti nuo spazmų, kai smarkiai plaka širdis, svaigsta galva, sergama epilepsija. Praskiedus šviežios rūtos žolės sultis vandeniu, patariama vilgyti supūliavusių akių vokus. Kai kurie gydytojai rekomenduoja rūtų užpilu gydyti aterosklerozę, klimakterinius negalavimus, jos skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą.
Rūtos žolėje yra nemažai rutino, todėl ją rekomenduojama vartoti nuo hemoraginės diatezės, kraujo išsiliejimo akies dugne, kapiliarotoksikozės, spindulinės ligos, reumato, hipertonijos. Iš rūtos vaistinės žaliavos ruošiamas užpilas: vienas valgomasis šaukštas susmulkintos žaliavos užpilama stikline verdančio vandens, pakaitinama verdančio vandens vonelėje 15 minučių, aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama ir geriama po 1-2 valgomuosius šaukštus tris kartus per dieną.
Augalas nuodingas!
Draudžiama vartoti didelėmis dozėmis ir ilgai, ypač ligoniams, kuriems padidėjęs kraujo krešumas ir kurie yra jautrūs ultravioletiniams spinduliams. Rūta kartais yra ir kenksminga. Jeigu rūtas ravėsime, skinsime saulėtą dieną, tai vakare ar naktį tos kūno vietos, kur prisilietė rūtų lapeliai, ims perštėti, rausti. Gali iškilti įvairaus didumo pūslių.
Joms užgijus, lieka patamsėjusios odos dėmės. Kartais tose vietose, kurias palietė rūtų lapeliai, oda tik parausta. Rūta šiuos nemalonius reiškinius sukelia tik tada, kai jos paliestą odą apšviečia saulė. Nesaulėtą, ūkanotą dieną, prisilietus prie rūtų, gali šiek tiek peršėti oda, bet nei pūslių, nei dėmių neatsiras.
Rūta didina žmogaus odos jautrumą saulės spinduliams, nes joje yra medžiagų, vadinamų furokumarinais. Jos ypač sugeria ultravioletinius spindulius. Dėl to pasikeičia odos ląstelių molekulių struktūra, padidėja odos jautrumas saulės spinduliams.
Po truputį rūtų – žalių ir džiovintų – dedama į ruošiamus patiekalus, nes dėl to pagerėja maisto skonis. Tinka mėsos kepsniams, padažams, salotoms, sumuštiniams ir kt.
