Ji ir susiklostė kaip pasirengimo gyvenimui, brandžiai veiklai laikotarpis, kuriuo vaikas turi igyti būtiniausių žinių, mokėjimų. Ūmai pralekia vaikystės metai, bet per šį trumpą laikotarpį įvyksta nuostabiausi, tik žmogaus protui suvokiami pokyčiai. Iš bejėgiškiausios pasaulio būtybes, nesugebančios savarankiškai tenkinti elementariausių savo poreikių, vaikas virsta mąstančiu žmogumi, suprantančiu planetų ju-dėjimo ir visuomenės raidos dėsnius, tampa jėga, sąmoningai keičiančia gamtą ir visuomenę.
O ikimokyklinės vaikystės reikšmė ta, kad šiuo laikotarpiu igyjama kai kurių bendrų žinių ir mokėjimų, išsiugdomos kai kurios visuomeniniam gyvenimui reikalingos psichinės savybės. Tai mokėjimas kalbėti, orientavimasis erdvėje bei laike, žmogiškosios suvokimo, mąstymo, vaizduotės formos, elementarus meno kūrinių supratimas, savitarpio santykių su kitais žmonėmis formavimasis. Ir ši didžiulė programa įvykdoma tik per kelerius metus!
Žmonių aplinka ne tik vaiko vystymosi sąlyga, tai pats vystymosi šaltinis; čia nauja žmogiška būtybė, suaugusiųjų padedama, turi rasti visa, kas ir sudarys jos tobulumą. Vaikui reikia ne paprastos aplinkos, veikiančios jo smegenis per jutimo organus. Jam reikia žmonių aplinkos; jam reikia žmonių visuomenės ir žmonių auklėjimo. Yra žinoma atsitikimų, kai vaikai augo beveik izoliuoti arba visiškai izoliuoti, negalėdami bendrauti su aplinkiniais žmonėmis.
Skaitytojams galbūt teko girdėti gana dažnai pasakojamą Kasparo Gauzero istoriją. 1828 m. gegužės mėnesį Niurnberge buvo aptiktas keistas bejėgis jaunuolis. Jis turėjo laišką, kuriame buvo rašoma, kad vaikinas šešiolika metų išgyvenęs namie visiškai vienas, nieko nematydamas, negirdėdamas, negaudamas jokių žinių…
Greitai paaiškėjo, kad Kasparas nemoka kalbėti, vos bevaikščioja, ne-mėgsta ryškios šviesos, nevalgo nieko, tik duoną ir geria šaltą vandenį. Reikejo daug laiko ir kantrybės, kol jis išmoko kalbėti, šiaip taip skaityti ir rašyti, kol suvoké elementariausius kiekvienam vaikui žinomus dalykus: kad žvakės liepsna degina, kad veidrodyje jis regi pats save. Ir vis dėlto, gydytojų nuomone, nelaimingasis jaunuolis jau nebesugebėjo pranokti aštuonmečio vaiko…
Nors Kasparo Gauzero istorija nebuvo nuodugniai moksliškai ištirla (ir nors ją temdo ir keistos jaunuolio atsiradimo, ir jo tragiškos mirties aplinkybės jį kažkas po penkerių metų nužudė aplinkybės, sudariusios priclaidas fantastiškiausioms hipotezėms), aišku viena: izoliuotai augantis vaikas savaime neigyja svarbiausių žmogiškųjų ypatybių.
Galima remtis ne tokiu paslaptingu, bet nuodugniau ištirtu atsitikimu, įvykusiu jau mūsų amžiuje. Pensilvanijoje (JAV) buvo rasta mergaité. ligi šešerių metų nebendravusi su žmonėmis. Ji, neteisėtai gimusi, buvo slepiama ant aukšto. Miegančiai jai būdavo atnešama maisto. Mergaitė nemokėjo kalbėti, ir šito teko ją mokyti ligoninėje, kur ji buvo paguldyta…
O dabar priminsime skaitytojams dar du jiems nuo vaikystės žinomus didvyrius. Vienas Kiplingo Mauglis. Kitas Tarzanas (Berouzo knygą, matyt, bus skaitę nedaugelis, bet filmas, sukurtas knygos motyvais, plačiai žinomas). Vilkės užaugintas vaikas… Beždžionių užaugintas vaikas… Žmogaus protas, suderintas su vilko uosle ir smarkumu arba su beždžionės jėga ir vikrumu. Deja, tai tik pasaka: Kiplingo poetiška, Berouzo kupina nuotykių. Visai kitoks likimas lauktų Mauglio ir Tarzano, jeigu jie, bejėgiai kūdikiai, iš tikrųjų būtų atsidūrę tarp gyvūnų. Geriausiu atveju štai toks…
1920 m. indų psichologui Ridui Singhui buvo pranešta, kad prie vieno kaimo pastebėtos dvi mislingos būtybės, panašios į žmones, bet einančios keturpėsčia. Jas pavyko susekti. Kartą rytą Singhas su grupe medžiotojų pasislėpė prie vilko urvo ir pamatė vilkę, vedančią pasivaikščioti vilkiukus, tarp kurių buvo dvi mergaitės viena maždaug aštuonerių, kita – pusantrų metų.
Singhas išsivežė mergaites ir ryžosi jas auklėti. Jos bėgiojo keturpėsčios, bijojo žmonių ir, vos juos pamačiusios, stengdavosi pasislėpti, kandžiojosi, naktimis kaukdavo kaip vilkai. Jaunesnioji, Amala, mirė, praslinkus metams. Vyresnioji, Kamala, sulaukė septyniolikos metų. Apie dešimtį metų Singhas ją stebėjo ir rašė išsamų dienoraštį. Tik po dvejų metų Kamala išmoko stovėti, ir tai prastai, o vaikščioti po šešerių metų; bėgiodavo kaip ir anksčiau keturpėsčia, remdamasi plaštakomis ir pédomis. Per ketverius metus ji teistengė išmokti 6 žodžius, o per septynerius 45
Tik po kelerių metų ji liovėsi bijoti ryškios šviesos (Kamala gerai matė tamsoje), ugnies ir vandens, pamėgo bendrauti su žmonėmis, išmoko imti valgį rankomis ir gerti iš stiklinės (tik surasta ji ne gėrė, o lakė, mėsą valgė tik nuo grindų, iš rankų neimdavo).
Nuo vilkiško elgesio Kamala apskritai buvo atpratinta, bet, būdama 17 metų, proto branda teprilygo ketverių metų vaikui… Yra žinoma dešimtys atsitikimų, kai vaikus maitino gyvūnai. Bet vėl grąžinti pas žmones, šie vaikai nemokėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, nei mąstyti. Žmogiška psichika neatsiranda be žmogiškų gyvenimo sąlygų, nebendraujant su žmonėmis.
Kas atsitiktų, jei žmogiška būtybė kelerius metus augtų visiškai izoliuota nuo išorinių įspūdžių? Neurofiziologas Chose Delgado, plačiai pagarsėjęs elektrodų jauginimu i gyvūnų ir sergančių žmonių smegenis, tvirtina: ,,Aš galiu iš anksto nuspėti, kad tokia būtybė nesugebėtų atlikti jokių psichinių funkcijų. Jos smegenys būtų tuščios ir be minčių, ji neturėtų atminties ir nesugebėtų suvokti, kas aplinkui vyksta. Ji bręstų fiziškai, bet intelektualiai liktų tokia primityvi, kaip vos tik gimusi”.
