Sunkvežimiai kaip ir automobiliai genda. Surasti, kur būtų atliekamas kokybiškas sunkvežimių remontas nėra taip lengva, nors servisų pilna ant kiekvieno kampo.
Ar kada nors teko girdėti apie tokį dalyką, kaip sunkvežimį, kuris buvo varomas malkomis. Tai visiškai ne juokai, toks sunkvežimis iš tikrųjų egzistavo. Atsirado jis 1949 metais ir tikriausiai nesunku atspėti kur. Žinoma, kad Rusijoje. Šis išradimas priskiriamas sovietams. Tai unikalus išradimas, nes sunkvežimiui nereikėjo jokio skysto ar kieto kuro. Šio išradimo prototipai yra vadinami trumpai „NAMI“.
Per antrą pasaulinį karą sovietų kariuomenei nuolat trūko kuro. Jis buvo labai vertinamas ir taupomas, o keliauti reikėjo ir nemažai. Todėl šaltojo karo metu šis klausimas buvo iškeltas į pirmas pozicijas ir labai kruopščiai sprendžiamas. Juk tada sovietai tikėjo, kad tai tikrai ne paskutinis karas, ir ateinančiam reikia pasiruošti taip stipriai ir kruopščiai, kad kariam nieko netrūktų. Būtent tai pastūmėjo tokio sunkvežimio kūrimą. Kas gali būti ekonomiškiau už sunkvežimį, varoma mediena. Tai su tapo su tais pačiais metais, kai Sovietų sąjunga sugalvojo išbandyti ir savo atominę bombą. Tuo pat metu pristatytas ir šis išradimas, kuris privertė aiktelėti ne vieną žmogų. Žinoma, tokių sunkvežimių remontas dar tada nebuvo apgalvotas.
Ekologiškas kuras ir sunkvežimiai
Tai buvo visiškai naujas sunkvežimis, varomas visiškai nauju, ekologišku kuru. Dar niekas anksčiau nebuvo bandęs to daryti ir juolab paversti tai realybe. Ši transporto priemonė daug kuo buvo panaši į garų varomas priemones. Tiksliau jėgos padavimo sistema buvo labai panaši. Žinoma ne visiškai, buvo ir esminių skirtumų. Pirmoji užduotis buvo sukurt krovinį, kuris nebūtų mažesnis nei 6 tonos. Sunkvežimio masė turėjo būti iki 15 tonų. Į šią masę turėjo būti įskaičiuojamos ir malkos, kurios svėrė 400 kilogramų, taip pat ir 380 litrų vandens. Visiškai pakrautas, pilnu vandens baku toks sunkvežimis pagal apskaičiavimus turėtų nuvažiuoti apie 80 kilometrų. Didžiausias išvystytas greitis siektų 40 kilometrų per valandą, vadinasi sunkvežimis tokiu greičiu galėtų važiuoti tik dvi valandas. Sunkvežimis atrodė taip pat kaip Anglijoje gaminamas „Sentinel S.4“.
Vairuoti šį sunkvežimį tikrai nelengva. Reikėjo ne tik profesionalus vartotojo bet ir kelių padėjėjų. Anglių naudojimas buvo per brangu, o mediena buvo puiki alternatyva. Nes tai buvo pigiausias resursas. Mediena rusams praktiškai nieko nekainavo, nes prie jos gavimo dirbo daugybė belaisvių.
Masinės gamybos niekad nebuvo, dažniausiai buvo kuriami keli modeliai, šiek tiek tobulinami. Su jais nuolat buvo atliekami eksperimentai. Pasikeitus valdžiai, šių sunkvežimių gamyba nebebuvo plėtojama ir galiausiai nutraukta.
Deja, muziejuose šių sunkvežimių nerasite. Jie tiesiog kažkur užsiliko ir dingo. Teko grįžti prie turimų sunkvežimių. Taip šalyje pradėjo vystytis gamyba ir padidėjo senų sunkvežimių remontas.