Antraisiais vaiko gyvenimo metais galima pastebėti ir tokį įsidėmėtiną reiškinį: dažnai jam nesvarbu suvokiamojo daikto ar jo vaizdo erdvinė padėtis. Jis gali žiūrėti knygoje paveiksliukus aukštyn kojom – ar tai neįrodo, kad jam svarbu tik atskiri požymiai, bet ne visuma!
Į kokias daiktų savybes buvo nukreipti regėjimo veiksmai, kurie atsirado tada, kai mažiukas pradėjo griebti daiktus ir jais manipuliuoti? Tikriausiai visų pirma į pavidalą ir dydį. Daikto spalva tiesiog negalėjo turėti reikšmės. Todėl prasidedant ankstyvajai vaikystei. mažiukas visai vienodai atskiria spalvotus ir nespalvotus daiktus, jis nė kiek nesutrinka. jeigu daiktų vaizdai būna nuspalvinti nenatūraliomis spalvomis. Ar tai neprieštarauja akivaizdiems duomenims, kurie rodo, kad jau visai mažas vaikas gana gerai skiria spalvas? Ne, neprieštarauja.- spalvas jis skiria. tačiau jos dar nėra virtusios jam daiktų požymiais ir todėl, vykstant suvokimui, kuris vairuoja jo veiksmus, jos tiesiog nepastebimos.
Todėl ankstyvojoje vaikystėje vaiko auklėjimas, be kitų uždavinių. sprendžia ir tokį padaryti jo suvokimą išsamesnį, įvairesnį. Tiktai toks suvokimas gali kaip reikiant aptarnauti ankstyvojoje vai-kystėje atsirandančius veiksmus, apie kuriuos jau kalbėta,- santykių veiksmus ir veiksmus su įrankiais. Tačiau jau ir pats šių veiksmų įvaldymas. jeigu jis pedagogiškai vairuojamas, padeda lavinti suvokimą.
Prisiminkite, ką esame kalbėję apie tuos veiksmus, kuriais vaikas pasirenka ir sujungia daiktus (arba jų dalis) pagal dydį, pavidalą, spalvą. Jeigu jūsų nepatenkina tai, kad vaikas mėgdžioja jus įsimindamas, sakysim, piramidės išardymo ir sudėjimo tvarką, ir jūs ji skatinate, kad jis savarankiškai pasirinktų ir sujungtų dalis reikiama tvarka, tai iš pradžių jis šį uždavinį galės atlikti tik išorinių orientuojamųjų veiksmų padedamas. Stai vaikas deda viršutinę sudedamosios lélés matrioškos” pusę prie apatinės, pastebi, kad ji netinka, ima kitą, paskui dar kitą, kol pagaliau randa tinkamą.
Štai jis dėlioja piramidės žiedus, deda juos vieną prie tą, kurio kraštelis matyti iš po kitų. kito, kol išsirenka patį didžiausią Jis ji pirmiausia užmauna ant stiebo, paskui tokiu pat būdu išrenka didžiausią iš kitų. Parinkęs du kubelius, juos suglaudžia: ar sutampa jų spalva? Nereikia manyti, kad išorinius orientuojamuosius veiksmus vaikas įvaldo iš karto ir visokiomis sąlygomis; ne, labai daug kas priklauso nuo to, kokie daiktai jam patenka į rankas ir kaip jam padeda suaugusieji.
Daugelis žaislų, kurie skirti šio amžiaus mažiesiems, padaryti taip, kad pati jų sandara verstų vaiką taikyti vienas dalis prie kitų – kitaip iš viso nieko neišeitų. Tokie žaislai tarsi patys moko vaiką, todėl ir vadinami mokomaisiais. Tai ,,matrioškos”, dėžutės su tam tikros formos išpjovomis, kur reikia įdėti atitinkamas figūrėles, namukai, kuriems reikia įstatyti duris ir langus. Kartais mažasis iš pradžių stengiasi rezultato siekti jėga (nori įkalti, isprausti reikiamas dalis), bet, suaugusiųjų padedamas, greitai pradeda jas taikyti.
Tačiau kiti žaislai ne taip padeda vaikui, todėl reikia, kad suaugusieji jam daugiau padėtų. Sakysim, piramidę galima visaip sudėti, nepaisant žiedų didumo. Jeigu suaugęs neišmokys matuoti, mažasis iš viso neišmoks veiksmų su piramide.
O štai kitokio tipo veiksmai – su įrankiais. Juos atliekant, taip pat formuojasi išoriniai orientuojamieji veiksmai: mažasis stengiasi lazda pasiekti toli esantį žaislą; jam nepasiseka, nes lazda per trumpa; tada jis ima ilgesnę.
Tolydžio atsiranda savybių pavyzdžiai, matai. Vieno piramidės žiedo dydis yra matas kitiems žiedams matuoti, lazdos ilgis – atstumo matas, dėžutės angų forma – vaiko dėliojamų į dėžutę figūrėlių formos matas. išoriniai veiksniai. Dabar jis jau gali orientuotis grynai regimuoju būdu ,,pereina į vidų”. Reikiamus daiktus ir jų dalis mažasis parenka iš akies – iš anksto pamatuoti nereikia.
Antraisiais gyvenimo metais, žaidžiant darbinius žaidimus, naudinga vaikus supažindinti su daiktų forma. Duodate vaikui pavyzdžius – ratą, kvadratą, ovalą, o jis pagal tą pavyzdį parenka (ant jo uždėdamas) plokščias figūras.
Matmenis skirti vaikas mokosi statydamas iš įvairaus dydžio kubelių bokštelius, žaisdamas su piramidėmis (iš pradžių jam duodama piramidė, sudaryta iš 2-3 labai skirtingų žiedų, o po pusantrų metų – iš 5 ne tokių kontrastingų). Apskritai naudingi tokie žaidimai, kur vaikas turi veikti su vienodo pavidalo, bet įvairaus dydžio daiktais,
Mokant vaiką skirti daiktų spalvas, pravartu jam liepti išrinkti iš dviejų skirtingos spalvos daiktų tą, kuris atitinka pavyzdį. Dar sunkesnis vaikui uždavinys sudėti kaiščius reikiamoje dviem spalvom nudažyto staliuko vietoje. Pradedant šiuos ir kitus žaidimus, reikia imti dvi labai skirtingas spalvas (pavyzdžiui, raudoną ir žalią, geltoną ir juodą), o vėliau – panašesnes (geltoną ir oranžinę, violetinę ir juodą). Iš antrų metų vaiko nėra ko reikalauti, kad jis įsimintų spalvų pavadinimus (nors suaugusieji kitokia. juos moko). Kol kas užtenka, jeigu jis išmoksta žodžius spalva, tokia pat,
Trečiaisiais gyvenimo metais mažasis gana tiksliai atrenka iš akies daiktus pagal pavyzdį (pagal formą, dydį ar spalvą). Tačiau jeigu vaikui bus liepiama rinkti daiktą ne iš dviejų, bet iš daugelio įvairių pavyzdžių. jis susidurs su keblumais. Taip bus ir tada, jeigu daiktai bus sudaryti iš kelių daiktų, jeigu jie bus nudažyti keliomis skirtingomis spalvomis. Kai vaikas atlieka kokį nors nesunkų ir gerai žinomą veiksmą, jis gerai nustato daiktų pavidalą, dydį, spalvą bei jų padėtį erdvėje. Tačiau kitais atvejais suvokimas būna netikslus, miglotas.
Kai kuriems tėvams nerimą kelia tokie atvejai: atrodė, kad vaikas gerai skiria net artimas spalvas (pavyzdžiui, raudoną ir rausva), nes jis lengvai atlieka daiktų atrinkimo pagal pavyzdį užduotis, bet štai suaugęs liepia jam ,,daryti ta pat” ir, jam matant, deda raudoną kubelį ant mėlyno, o jis, nors spalvų skirtumas kur kas didesnis, deda mėlyną kubelį ant raudono. Tuo nereikia stebėtis: uždavinys sudėti kubelius pagal spalvą – jam kol kas dar nežinomas veiksmas, ir suaugusiojo veiksmus jis paprasčiausiai laiko vieno kubelio dėjimu ant kito (bet kokio ant bet kokio), todėl jis ir nepaiso spalvos. jis visiškai nepastebi, Visai taip būna, kai mažasis pradeda piešti – kokios spalvos yra jo vaizduojami daiktai. Jis ima tokius pieštukus, kurių spalva jam labiau patinka.
Kai mažasis dar tik žengė pirmuosius ankstyvosios vaikystės žingsnius. jis galėdavo palyginimui pavyzdžiu imti bet kurį daiktą, šiandien vieną, rytoj – kitą. Vėliau, trečiaisiais gyvenimo metais, kai kurie gerai žinomi daiktai virsta pastoviais pavyzdžiais, be to, tie pastovieji pavyzdžiai nebūtinai turi būti čia pat – tai gali būti atmintyje įsitvirtinę jų vaizdiniai. Norėdamas apibūdinti trikampio pavidalo daiktus, jis sako: ,,kaip namelis”, ,,kaip stogas”. Apie apvalius daiktus: ,,kaip sviedinukas”. Apie viską, kas raudonos spalvos, jis sako: ,,kaip vyšnia”, apie žalios – ,,kaip žolytė”.
Kaip kaupiasi daiktų ir jų savybių vaizdiniai? Tiktai žaidžiant su tais daiktais. Naivu būtų manyti, jog mažajam užtenka paprasčiausiai pamatyti įvairios formos, dydžio bei spalvos žaislų, kad jis galėtų susidaryti tikslius jų vaizdinius. Tokie vaizdiniai gali atsirasti tik tada, jeigu vaikas jau bus ne kartą žaidęs su tais daiktais, jeigu jis jau bus juos regimai suvokęs. Kad vaikas galėtų susidaryti kuo daugiau daiktų savybių vaizdinių. reikia, kad jis žaistų su tais daiktais, pats sužinotų svarbiausias tų savybių skirtybes.
