Visi žmonės, vadinasi, ir visos žmonių rasės (atmainos), yra kilę iš bendro protėvio — vienos iš seniai išmirusių beždžionių rūšies, nuo kurios jie atsiskyrė maždaug prieš milijoną metų. Rasės tai žmonių grupės, turinčios tokių paveldimų išorinių fizinių ypatybių visumą, kaip kūno sandara, plaukų tipas, odos, akių, plaukų spalva (pigmentacija) ir t. t. Svarbiausios rasės: t. y. juodoji, mongoloidinė, t. y. geltonoji, ir europinė, t. y. baltoji.
Visos žmonių rasės priklauso vienai rūšiai protingojo žmogaus — rūšiai. Nors rasės skiriasi išoriniais požymiais, esminiai visų žmonių rasių požymiai, skiriantieji žmogų nuo beždžionių, yra vienodi. Tai kojų ir stačiai kūno padėčiai pritaikyto stuburo sandara; rankų sandara, leidžianti daryti judesius, reikalaujančius jėgos, ir švelniai lankstyti sąnarius. bei judinti pirštus, balso organo sandara, kurios dėka žmogus gali artikuliuotai kalbėti. O svarbiausias dalykas — tai smegenų sandara, ypač sudėtinga smegenų žievės struktūra, kuri įgalina žmogų mąstyti. Visos žmonių rasės lygiai vertingos: nėrą nei „aukštesniųjų”, nei „žemesniųjų” rasių.
Rasių atsiradimo laiko negalima tiksliai nustatyti. Iš kasinėjimų duomenų aišku, kad žmogaus protėvis, arba, kaip jis dar kitaip vadinamas, stačiai vaikščiojantis beždžionžmogis, greitai peržengė ribas to ploto, kuriame jis atsiskyrė nuo gyvulių pasaulio (veikiausiai Centrinėje Azijoje) ir paplito didžiuliuose plotuose nuo Britų salų ligi Javos, nuo Pekino ligi pietinio Afrikos pakraščio. Tarp pirminių žmonių grupių, gyvenančių tokioje įvairioje geografinėje aplinkoje, turėjo susidaryti įvairūs fiziniai tipai. Tačiau apie tai mes neturime tikslių duomenų. Šiaip ar taip, rasiniai fizinio tipo skirtumai jau buvo būdingi pirmykščiam žmogui, vadinamam neandertaliečiui, kuris buvo pirminio žmogaus ainis. Tačiau nėra žinoma, ar jau tada (maždaug prieš 120-150 tūkstančių metų) buvo susidariusios trys pagrindinės rasės.
Užtat jos aiškiai užtinkamos jau prieš kelias dešimtis tūkstančiu metų, kai Žemėje atsirado aukštesnioji žmogaus rūšis, vadinama protinguoju žmogumi, kilusi betarpiškai iš pirmykščio žmogaus. Rasiniai skirtumai atsirado dėl skirtingos aplinkos, kuri dar labai stipriai veikė pirminį žmogų. Pavyzdžiui, iš kai kurių duomenų galima padaryti išvadą, kad bendri juodosios ir baltosios rasių žmonių protėviai turėjo tamsesnę odą, negu dabartiniai baltosios rasės atstovai, bet šviesesnę. Tie žmogaus protėviai, kurie įsikūrė atogrąžų plotuose, tūkstančius metų gyveno svilinami kaitrių saulės spindulių. Tai, padėjo atsirasti stipriai odos pigmentacijai (t. y. spalvai), nes joje esantieji pigmento grūdeliai, sugerdami kenksmingus ultravioletinius spindulius, nepraleidžia jų į gilesnius odos sluoksnius ir apsaugo ją nuo nudegimo.
Tokį pat vaidmenį atlieka tankūs, garbanoti galvos plaukai. Juodaodžiai atlaiko dešimt kartų stipresnį apšvietimą ultravioletiniais spinduliais, negu baltasis žmogus. Nuogi, vienplaukiai, jie gali būti tokiuose saulės spinduliuose, kur baltasis žmogus turi saugoti savo galvą tropikiniu šalmu, odą šviesiais drabužiais. Saulės spindulių veikiama, baltojo žmogaus oda taip pat gamina apsaugini pigmentą vadinamąjį įdegimą. Jis gerai saugo odą nuo saulės spindulių vidutinėse geografinėse platumose.
Kiek įstriža mongoloidinės rasės žmonių akių plyšio padėtis taip pat atsirado, taikantis prie aplinkos, kad smulkiausios dulktų dalelytės nepatektų po vokais. Stiprūs viesulai Azijoje iš daugybės to žemyno dykumų, pavyzdžiui, iš Gobio, atneša didžiulį smėlio dulkių kiekį. Kai pučia smarkūs vėjai, tai Pekine dangus ištisomis savaitėmis būna žalios spalvos (žydra dangaus spalva ir geltonos dykumos dulkės — liosas — duoda žalią spalvą). Europietis kenčia nuo dulkių, kurios lenda po vokais ir erzina akis, tuo tarpu kinas yra nuo jų puikiausiai apsaugotas. Taigi rasiniai žmonių skirtumai kadaise atsirado, taikantis prie gyvenimo sąlygų.
Tobulindamas techniką ir vis sėkmingiau pajungdamas gamtos jėgas, dabartinis žmogus pats kuria sau aplinką — butą, drabužius ir t. t. Natūraliosios aplinkos sąlygos žmones veikia vis mažiau ir mažiau. Todėl rasiniai skirtumai vis labiau nustoja savo prisitaikomosios reikšmės ir nekliudo visų rasių žmonėms gyventi bet kuriose geografinėse platumose. Ateityje, žmogaus istorinio vystymosi eigoje, rasiniai skirtumai visai išnyks.
