Taukė, arba šunlielė (liaudyje dar vadinama gyvakauliu, kaštavolu, kaulažoliu, kiaulažole, takuke ir kt.), daugiametis žolinis, medingas, maistinis, dažinis, iki 100 cm aukščio augalas. Vaistinės taukės stiebas storas, stambus, lapai šiurkštūs, pailgi, nusmailėję. Augalo žiedai susitelkę purpurinės arba lelijinės spalvos suktukus. Šaknys storos, šakotos, iš išorės beveik juodos, vidus baltas, aitraus skonio. Žydi gegužės liepos mėnesį. Auga drėgnose pievose, šalia griovių, apkasų, upokšnių, žemutinio tipo durpynuose. Pasitaiko visoje Baltarusijoje.
Gydymui vartojama taukės šaknys ir šakniastiebiai. Šakniastiebiai kasami rudenį, nuvalomos žemės ir džiovinami 40° C temperatūroje. Liaudies medicinoje vartojamas taukės vandeninis arba spiritinis antpilas plaučių tuberkuliozei, lėtiniams bronchitams, traumoms ir lūžiams, įvairioms skrandžio ir žarnyno uždegiminėms ligoms gydyti. Kaip parašyta senoviniuose žolynuose, gryna šaknis arba su kiaulių taukais buvo dedama esant kaulų lūžiams ir dideliems sumušimams. Išliko net specialūs tepalų aprašymai. Šiais tepalais buvo tepama esant kaulų lūžimams, furunkuliozei, nudegimams, iššutimui.
Taukės šaknyse yra alkaloidų, rauginių medžiagų, dervų, eterinio aliejaus ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Pastebėtas augalo preparatų aptraukiantis, sutraukiantis, minkštinantis ir antinavikinis veikimas. Vandeninis nuoviras (proporcija: 10 g šaknies — 200 ml vandens) geriamas sergant kvėpavimo takų ligomis. Kaip paaiškėjo iš eksperimentinių tyrimų su gyvūnais, taukės preparatai mažina arterinį kraujospūdį, padidina tonusą, sustiprina žarnyno ir gimdos lygiųjų raumenų susitraukimą.
Išskirtas iš šaknų alkaloidas alantoinas buvo pritaikytas dvylikapirštės žarnos opai gydyti. Tačiau augalas, ypač žaliosios jo dalys, nuodingas, nes turi alkaloido simfitocinoglosino. Geriant dideles taukės dozes, apsinuodijama; apsinuodijus slopinama centrinė nervų sistema, sumažėja arterinis kraujospūdis, viduriuojama.
