Miltonas Friedmanas, garsus ekonomistas, kritikuodamas vyriausybines gerovės programas, griauna Robino Hudo mitą. Jis teigia, kad šios programos dažnai padaro daugiau žalos nei naudos, nes nesuteikdamos galimybių tiems, kuriems jomis siekiama padėti. Gilinkimės į jo provokuojančius teiginius.
Robino Hudo mitas: žvilgsnis iš arčiau
Senoje istorijoje apie Robiną Hudą turtas vagiamas iš turtingųjų ir atiduodamas vargšams, taip sukuriant kilnaus sukilimo įvaizdį. Friedmanas teigia, kad vyriausybinėmis gerovės programomis siekiama atkartoti šį modelį, tačiau jos neatlieka realaus turto perskirstymo. Užuot padėjusios vargšams, šios programos dažnai palieka juos priklausomais gavėjais. Pavyzdžiui, gerais ketinimais paremta gerovės iniciatyva gali suteikti neatidėliotiną pagalbą, tačiau netyčia sukuria priklausomybės ciklą, kai asmenims trūksta paskatų dirbti. Ši perspektyva apverčia mūsų supratimą apie „pagalbą vargstantiems“, t. y. rodo, kad mes paprasčiausiai pratęsiame jų kovą.
Neefektyvumas ir neteisingas gerovės programų paskirstymas
Friedmanas nurodo, kad gerovės programose dažnai neteisingai paskirstomi ištekliai, todėl jos tampa neveiksmingos. Vyriausybės, kitaip nei įmonės, tiesiogiai nepatiria blogo valdymo pasekmių. Pavyzdžiui, pagalvokite, kiek daug socialinės rūpybos lėšų lieka nepanaudota arba panaudojama netinkamai. Friedmano analizė atskleidžia, kad dėl šių neteisingų krypčių dažnai gali būti išnaudojami ir „turtingieji“, ir „vargšai“. Jis siūlo, kad veiksmingesnis turto perdavimo būdas būtų rinkos ir verslumas, o ne valstybės įsikišimas. Tai šiek tiek panašu į bandymą sutaisyti nesandarų čiaupą lipnia juosta – nors gali atrodyti, kad tai greitas sprendimas, dažnai jis sukelia dar didesnę bėdą.
Balsavimas: Dvigubas kardas
Teoriškai demokratija visiems suteikia vienodų galių, tačiau Friedmanas teigia, kad ji dažnai gali išnaudoti tuos, kurie turi mažesnę politinę įtaką. Direktoriaus dėsnis teigia, kad politika paprastai naudinga daugumai, o mažuma nustumiama į šalį. Pavyzdžiui, politika, kuriai pirmenybę teikia 51 % mažumos, galiausiai vis tiek gali pakenkti trapiai visuomenės ekonomikos pusiausvyrai. Friedmanas įspėja, kad politiškai aktyvi vidurinioji klasė dažnai manipuliuoja gerovės iniciatyvomis ne dėl altruizmo, o siekdama naudos sau. Tai atskleidžia sudėtingą tiesą: tos pačios struktūros, kurias remiame kaip mažiau laimingųjų apsaugos priemones, gali netyčia sustiprinti galios disbalansą mūsų visuomenėje.
Valstybės finansuojamas švietimas: nelygybės įtvirtinimas?
Nors švietimas skelbiamas didžiuoju lygintoju, Friedmanas teigia, kad valstybės finansuojamas aukštasis mokslas yra palankesnis viduriniajai klasei, o ne mažesnes pajamas gaunantiems studentams. Norint gauti kokybišką išsilavinimą, kyla daug kliūčių – nuo mokesčio už paraiškos pateikimą iki pasirengimo, todėl vaikai iš mažesnes pajamas gaunančių šeimų dažnai atsiduria nepalankioje padėtyje. Pavyzdžiui, vidutines pajamas gaunantis vaikas gali turėti galimybę naudotis korepetitorių paslaugomis ir ištekliais, kurie padeda geriau mokytis, o mažas pajamas gaunančiam vaikui sunku patenkinti pagrindinius mokymosi poreikius. Friedmanas pabrėžia šį skirtumą, teigdamas, kad pačios sistemos, sukurtos siekiant suteikti lygias galimybes, gali paradoksaliai pratęsti šeimų pranašumo ir nepalankios padėties ciklus.
Politinis kraštovaizdis: Kas iš tikrųjų gauna naudos?
Socialinės rūpybos politikoje dažnai dominuoja labiau finansiškai apsirūpinusios klasės. Friedmanas pabrėžia, kad politiniame pasakojime dominuoja asmenys iš žemesnės ir aukštesnės viduriniosios klasės, kuriuos dažnai motyvuoja pavydas, o ne altruizmas. Ši grupė skatina sau naudingą politiką, nuolat pasisavindama žemesniajam sluoksniui skirtas galimybes. Keista, kad mažiau pasiturintieji, kurie demokratinėje valstybėje dažnai yra garsiau girdimi, sunkiai siekia, kad jų poreikiai būtų išgirsti. Paradoksas yra stulbinantis – tie, kurie turi daugiausiai naudos, dažnai turi mažiausiai politinės galios paveikti pokyčius.
Bendruomenės dalyvavimas: Kelias į priekį
Friedmano kritika rodo, kad reikia platesnio pokalbio apie gerovę ir švietimą. Bendruomenių, ypač neturinčių teisių, įtraukimas galėtų atverti kelią politikai, kuri iš tiesų tarnautų visoms demografinėms grupėms. Švietimas gali būti galinga priemonė nelygybei išlyginti, bet tik tuo atveju, jei užtikrinsime, kad jis iš tiesų tarnautų tiems, kuriems jo labiausiai reikia. Inicijuojant bendruomenės dialogus ir dalijantis nuomonėmis galima sukurti bendras pastangas veiksmingai spręsti šiuos skirtumus. Skatindami žiūrovus aktyviai dalyvauti diskusijose, aukoti švietimo reikmėms ar remti šiai misijai atsidavusias platformas, galime nueiti ilgą kelią mažinant mūsų visuomenės skirtumus.
Friedmano gerovės programų kritika skatina mus iš naujo apsvarstyti, kaip sprendžiame skurdo problemą. Išnagrinėję vyriausybės intervencijų veiksmingumą ir pasisakydami už politiką, orientuotą į tikrąjį įgalinimą, galime žengti žingsnį teisingesnės visuomenės link. Tęskime šį dialogą dėl šviesesnės ateities.
