Madmuazelei buvo 71-eri, kai 1954-aisiais, po 15 metų pertraukos, ji ryžosi vėl atidaryti saloną. Jos devizas liko toks pat paprastumas ir pastovumas. Šanel piktino ketinimais dažnai keisti drabužius, kaip tais metais siūlė Kristianas Dioras: “Negi turėčiau skandintis dėl to, kad mano galva didelė ponai siuvėjui nusprendė, jog šiais metais bus madinga maža galva? Dabartinė (1054m.) mada absurdiška, nes Siuvėjai pamiršo, kad po suknele dar yra ir moteris”. ji skelbia stilių, nesikeičiantį kintant metų laikams. Mada sensta, o stilius – niekada. Šanel firma leido, netgi ragino kopijuoti jos modelius tai daryti draudė kiti modelių namai. Pati Šanel tapo tradicijos, pastovaus stiliaus ir subrendusių moterų ramios elegancijos sinonimu. Nauju modeliu pasisekimas buvo stulbinantis Šanel antra, kartą paplatino drabužius ties liemeniu. Prieš penkiasdešimt metų būtent ji, laisvu pažiūrų provincijos mergaitė, padėjo prancūzėms atsikratyti suvarstomo korseto. Jaunoji modistė jau 1914 metais buvo sutrumpinusi sijonus per delno plotį žemiau kelių, pasiūlė pirmąsias palaidinukes su gilia iškirpte. Ji mėgo minkštas medžiagas, iš kurių pasiūtas laisvas, lengvai krintančias sukneles pardavinėdavo Paryžiaus ir Diuvilio brangiose parduotuvėse.
Po Pirmojo pasaulinio karo Šanel atrado mums šiandien įprastus dalykus: megztinius ir kardigano tipo švarkus, bleizerius ir pižamas, trikotažines sukneles ir ilgas kelnes, maudymosi kostiumėlius, madingus papuošalus ir pirmuosius kvepalus, nedvelkiančius pakalnutėm, rožėm, hiacintais. Mažai kas beprisimena, kad būtent Šanel sukneles buvo pirmosios, kurias galėjo atsisagstyti ir užsisagstyti pati moteris. Madų kūrėja išpopuliarino atostogas prie Viduržemio jūros, pasivaikščiojimus gryname ore. Trečiame šio amžiaus dešimtmetyje ji propagavo saulėje įdegusios odos grožį, o šeštame dešimtmetyje to atsisakė — ji visada pralenkdavo laiką.
Negalima tvirtinti, kad viską išrado pati Koko Šanel. Nemažai dalykų ji nusižiūrėjo kitur, bet būtent ji pasiūlė moterims daug naujovių. Šimtmečio pradžioje pirmąsias jojimo kelnes jai kirpo karininko Etjeno Balzano sukirpėjas. Laisvus megztinius ji rado anglų polo žaidėjo Bojaus Sapelio drabužių spintoje. Abu jie buvo nuotykių ieškančios jaunosios moters, tuo metu provincijos miestelio kavinės dainininkės, draugai. Iš pradžių abu ponai lydėdavo madmuazelę paeiliui, vėliau — abu kartu. Naudodamasi aplinkybėmis, Koko 1910 metais liepė vienam jų pasirūpinti butu Paryžiuje, kitam banko kreditais jos pirmajai skrybėlaičių parduotuvei. Koko pasiūlyta maža juoda šilko skrybėlaitė paryžietėms patiko labiau, negu buvę madingais įmantrūs kūriniai, puošti paukščių iškamšomis ir dirbtiniais vaisiais. Vėliau Šanel komentavo: “Supratau — kol pats nedirbi, nesi savo sprendimų šeimininkas”.
