Ir štai gyvulys daro daugybę judesių

Ir štai gyvulys daro daugybę judesių: barbena dėžutę, pakelia ją, pirštu krapšto angelę, stuksena ją pirštu ir t. t. Toks elgesys vadinamas chaotiška reakcija. Šios reakcijos metu, atlikdama visas jai prieinamas operacijas su dėžute, beždžionė pagaliau čiumpa greta gulinčią lazdą ir krapšto ja dėžės angelę staigus judesys, dangtis atšoksta, ir beždžionė gauna maisto. Teigiamas šio judesio rezultatas palieka tam tikrus pėdsakus smegenyse, būtent — naujus nervų takus.

Tokie dirgikliai, kaip lazdos vaizdas, dėžutės dangčio angos vaizdas, beždžionės rankų judesiai, kuriais ji stvėrė ir kišo lazdelę, kai kuriuose smegenų taškuose sukėlė atitinkamą sujaudinimą. O tuo pat metu kituose taškuose atsirado sujaudinimas, kurį sukėlė gautas maistas. Kai smegenyse tuo pačiu metu, arba praėjus kuriam laikui, sužadinami tam tikri taškai, tarp jų susidaro nervinis kelias — naujas, ligi tol nebuvęs ryšys. Tai vyksta pagal sąlyginių refleksų, kitaip sakant, laikinų ryšių tarp dviejų reiškinių susidarymo dėsnį.

Tačiau kitą kartą beždžionė vėl atlieka daug nereikalingų, netikslingų judesių. Kodėl taip vyksta? Kodėl nervinis impulsas neina naujai pramintu keliu? Taip yra dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia jų, kad drauge su teisingu ryšiu taip pat atsiranda daug neteisingų, atsitiktinių ryšių, kurie trukdo beždžionei gerai įvykdyti uždavinį. Šie ryšiai, kartojant visą bandymą, išnyksta, veikiant kitam svarbiam dėsniui — sujaudinimo dėsniui. Šiuo atveju stiprinami tie ryšiai, dėl kurių tam tikro individo veikla neduoda naudos — nepadeda tenkinti poreikių.

Nereikalingiems, atsitiktiniams ryšiams nykstant, gyvulys pradeda elgtis vis teisingiau. Galų gale jis pasiekia to, kad „žino“, kaip reikia paimti dėžutėje uždarytą vaisių. Kaip matome, tą procesą, kuriuo gyvulys „sužino“ būdą įveikti kliūčiai, kokia, pavyzdžiui, yra uždaryta dėžutė, galima suskirstyti į tris fazes: chaotiškos reakcijos fazę, kai judesiai tik bendriausiais bruožais nukreipti į tikslą, sintezės fazę, kai po pasiektų rezultatų smegenyse atsiranda tam tikri nerviniai ryšiai, ir pagaliau analizės fazę, kai pašalinti visi neteisingi ryšiai. Galų gale susidariusieji nerviniai ryšiai yra pagrindas bet kuriems šio tipo uždaviniams teisingai išspręsti, yra fiziologinis „žinojimo“ pagrindas.

Taigi matome, jog tą faktą, kad gyvulys sprendžia uždavinį, pasitelkdamas mąstymą, galima kruopščiai išanalizuoti. Analizuodami surandame paprastesnius šio proceso elementus, kurie atsiranda dėl žinomų smegenų veiklos dėsnių (sąlyginių refleksų susidarymas, slopinimas ir kt.). Vadinasi, sudėtingą ir iš pažiūros nesuprantamą mąstymo procesą pavyksta moksliškai ištirti — kruopščios analizės būdu išaiškinti jo išsivystymo dėsnius.

Sutinku, pasakys skaitytojas, tačiau tai, ką mes iki šiol svarstėme, tinka gyvuliams, o juk mus domina žmogus, žmogaus mąstymas.

Žmogaus mąstyme pastebime ir panašių reiškinių, ir tokių, kurie iš esmės skiriasi nuo ką tik išnagrinėtų.

Patiko? Pasidalink