Enzas Feraris turėjo tik vieną aistrą — lenktyninius automobilius

Ilgą varginantį montavimo ciklą dabar palengvina moderni technika. Čia atvykstama iš visos Italijos, netgi iš labiausiai nutolusių jos kampelių. Pirmoji mechanikos mokykla, kurią Enzas Feraris įkūrė dar 1948 metais, dabar pertvarkyta į Pramonės ir amatų institutą. Jis daug kuo skiriasi nuo kitų panašaus tipo Italijos licėjų. Stojama čia turint du tikslus: ne tik įsigyti inžinieriaus diplomą, bet, svarbiausia, įžengti pro „Ferrari“ duris. Dviejose dirbtuvėse dauguma besimokančiu jau nuo pirmųjų dienų vilki raudonus arba žydrus kombinezonus, papuoštus „Ferrari“ firmos emblema — piestu stovinčiu žirgu. Tai „žydroji“ svajonė, viltis vieną dieną prisijungti prie 2400 firmos darbuotojų, — ji vilioja visus 500 moksleivių. Šnekos paprastai čia sukasi apie tą patį: aptarinėjami įspūdžiai, patirti per dieną prie montavimo linijų. Firmos darbininkų atlyginimas nedidelis vidutiniškai 1,2 milijono lirų. Tai nedaug. Keramikai — kitos regiono pramonės darbuotojai gauna kur kas daugiau. Tačiau iš garbės ir pinigų Maranelas pasirenka garbę. Juk miestelis, galima sakyti, buteliuko, su žinduku išmaitino „Ferrari“, ir visi tuo didžiuojasi. O pasipelnyti galima ir iš smulkiosios komercijos: pavyzdžiui, pardavinėjant degimo žvakes, jau atlikusias savo paskirtį „Formulėje 1“, — turistai tokius suvenyrinius raktų žiedus labai vertina. Tie, kuriuos vilioja didesnio masto prekyba, gali už 9 milijonus lirų įsigyti prašmatnią „Testarosą“ ir parduoti ją dvigubai brangiau turtingiems užsieniečiams. Gera gyventi „Ferrari“ šešėlyje, liūliuojamiems garsiosios „Formulės 1“ šlovės, kuri kasdien vilioja šimtus besidominčių Fioriano trasomis.

Nepaisant ištikimybės firmai, darbininkų teisių gynimo tradicijos čia labai tvirtos. Organizuoti ir ryžtingi darbininkai, pavyzdžiui, 1966 metais privertė „Ferrari“ nedalyvauti „Grand prix“ lenktynėse Anglijoje. Taigi čia dirba kieto būdo italai. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie buvusį firmos šeimininką. Enzas Feraris turėjo tik vieną aistrą — lenktyninius automobilius. Štai jo žodžiai:

—Aš niekuomet nevaikštau į teatrą, niekuomet nesiilsiu. Geriausiai atostogas praleidžiu dirbtuvėse.

Tačiau ir prisiekę „feraristai“, ir visi kiti didžiuojasi, kad dirba tokioje prestižinėje įmonėje. Kai kuriose šeimose darbas „Ferrari“ firmoje netgi laikomas paveldima privilegija: tėvas atsiveda sūnų, dėdė sūnėną…

Vieno iš įmonės cechu centre išrikiuota įspūdinga robotų eilė — tai automatinė variklių surinkimo linija. Tik galutinis poliravimas atliekamas rankomis. Automatinio poliravimo buvo atsisakyta, kadangi dėl to sumažėjo variklių efektyvumas.

Paskutinės automobilių surinkimo ir dažymo operacijos taip pat atliekamos rankomis. Tai — Maranelo įmonės ypatumas. Enzas Feraris teikė absoliutų prioritetą kokybei, net jeigu tai buvo nuostolinga.

— “Ferrari“ turi būti geidžiamas, apie jį turi svajoti, jo laukti kaip mylimosios, — sakydavo jis.

1966 ir 1967 metais automobilių lenktynėse Manse „Ferrari“ mašinas pralenkė „Fordas“. Mažas Maranelo miestelis nebeįstengė konkuruoti su 400 tūkstančių koncerno „Ford“ dirbančiųjų. Antrąkart gyvenime Feraris kreipėsi pagalbos į FIAT. Sudaryta sutartis aiškiai buvo jam naudinga. Enzas išsaugojo 50 procentų kapitalo ir, svarbiausia, gavo išskirtinę teisę vadovauti lenktynių sektoriui.

— Aš kovoju kaip senas pavargęs liūtas, — kartojo jis.

Artėjo pabaiga. 1988 metų birželio pradžioje devyniasdešimtmetis sergantis Feraris merdėjo. FIAT žmonės, neslėpdami savo nekantrumo, ėmė vadovauti ir lenktynių sektoriui. Pagaliau po mėnesio Enzo vieta buvo laisva — jis mirė.

— Enzas Feraris troško parodyti savo miestelį visam pasauliui, — aiškina Evaristas Skamarelis.

Statant institutą miestelyje buvo įrengtas baseinas, sporto salė, futbolo aikštė, yra pradinė mokykla, piliečių centras ir, pagaliau, „Ferrari“ muziejus. Iš jo eksponatų daug kas bando atspėti „Ferrari“ sportinių mašinų mįslę, tačiau trukdo paslaptingumas, gaubiantis patį firmos įkūrėją. Feraris pavydžiai saugojo rankomis renkamų automobilių paslaptį ir įsileisdavo į gamyklą tik tuos žurnalistus, kurie neišmanė automobilių gamybos. Bet po jo mirties ši paslaptingumo skraistė pamažu ima plyšti.

— Jeigu tėvas būtų gyvas, vargu ar jam patiktų, kad parodose demonstruojami klasikiniai jo automobilių modeliai, — sako Pjeras Lardis Feraris, Enzo įkurtos firmos viceprezidentas. — Darome tai ne dėl reklamos, o norėdami parodyti žmogaus nueitą kelią. Geriausia reklama — maždaug 5 tūkstančiai laimėtų lenktynių. Tačiau, matyt, Enzo šlovė kiek nublanks, kai visi sužinos, kad jis vos vargais negalais baigė vidurinę mokyklą, retai kada išvažiuodavo iš Maranelo. Netgi žavėdavosi tik tomis moterimis, kurios buvo geros lenktynininkės…

Enzui Ferariui patiktų, kad firma, dabar priklausanti FIAT, laikytųsi jo priesakų: nedidintų gamybos, kad nenukentėtų kokybė. Kasdien čia išleidžiama tik po 17 automobilių.

Maranelo šeimininkas buvo doras pilietis ir doras parapijietis. Reguliariai šelpdavo vargšus, skirdavo lėšų kitiems miestelio reikalams. Paaukojo 150 milijonų lirų ir nupirko bažnyčiai žemės sklypą. Testamentu Enzas Feraris paliko dalį savo turto geriems klebono darbams. Tačiau donas Belua ir toliau tebegyvena vargingoje pastogėje, kadangi paskirta suma yra nedaloma. Tačiau palikimas jau siekia 4 ar 5 milijardus lirų, tad bažnyčios varpai dar ilgai šlovins „Ferrari“ pergales.

—Kažin, ar Prostas taps antruoju Ferariu? — postringauja seniai, susėdę Laisvės aikštėje priešais meriją.

O Alenas Prostas jau seniai pamiršo tuos laikus, kai tekdavo sprukti pro užpakalines viešbučių duris, nes neturėdavo kuo susimokėti už nakvyne. Dabar jis turtuolis. Ir, žinoma, vienas geriausių lenktynininkų. Dabar Ferrari triumfas – jo rankose.

Patiko? Pasidalink

Maranelas – Ferrari automobilių gimtinė

Maranelo klebonas donas Erijas Belua turi dvi žemiškas silpnybes: jis mėgsta sočiai pavalgyti, — tačiau kas, ranką prie širdies pridėjęs, išdrįs tvirtinti, kad rajumas tikrai yra nuodėmė? — o antroji dono aistra, žinoma, „Formulė 1“. Taip taip, ir šiemet Maranelo miestelyje visi, pradedant komunistų merija ir baigiant klebonu, laukė, kuri gi lenktynininką lydės didesnė sėkmė: triskart pasaulio čempioną Aleną Prostą ar jo varžovą Airtoną Seną. Tiesa, anksčiau klebono pasąmonėje paslapčia kirbėdavo mintis, kad „Formulė 1“ vis dėlto šėtono išmonė. Tačiau po Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II vizito 1988 metų liepą, kai pastarasis savo kelionės metu dėl „Ferrari“ automobilių netgi padarė lankstą, donas Erijas Belua, viena ranka laikydamas Bibliją, o kita — sukiodamas „rembo“ vairą, ėmė aiškinti: „Dievas sukūrė žmogų, panašų save, tad ir žmogus kiekvienoje kelionėje artėja prie Dievo.“ Tad Maranelo bažnyčios varpas ne vien kviečia tikinčiuosius į pamaldas: jis skamba vardan kiekvienos „Ferrari“ pergalės. Nors Maranelo gyventojams tokių įvykių priminti nereikia: vos išgirdę apie „Ferrari“ sėkmę, patys susirenka didžiausioje miestelio aikštėje ir džiaugsmingai signalizuoja automobilių klaksonais.

Maranelas — tai nedidelis tipiškas šiaurės Italijos miestelis, įsikūręs už 150 kilometrų į pietryčius nuo Milano. Senoviški rausvų plytų namai, keletas modernios konstrukcijos pastatų. 6 tūkstančiai gyventojų, kurių maždaug pusė remia doną Eriją Belua, o kiti yra mero ir komunistų partijos atstovo Džordžijo Gubertinio šalininkai. Tai tikras šio regiono istorinis dviprasmiškumas, nes abiem frakcijoms taikingai ir oriai išlaikyti savo pozicijas padeda „Ferrari“. Bet Senio, jos įkūrėjo Enzo Ferario, jau nebėra.

1918-1919 metų žiemą dvidešimtmetis Enzas atėjo prašyti darbo į FIAT firmą Turine. Atsakymas buvo trumpas: „Na ir kas, kad karo veteranas. Juk visų neįdarbinsim…“

—Atsidūriau gatvėje, — vėliau pasakojo jis. — Ėjau per „Valentino“ parką, rankoje tirpo gniūžtė sniego… Jaučiau, kaip nuo šalčio suragėjo drabužiai. Atsisėdau ant suolelio ir apsiverkiau… Tik po 29-erių metų Enzas Feraris tame pačiame mieste, kur viešpatavo FIAT, pajuto tikrąjį triumfo skoni. 1947-aisiais lenktyninis Ferario automobilis laimėjo „Grand prix“. Iškart po lenktynių Encas dingo, jo niekur negalima buvo rasti. Vienišas Enzas Feraris sėdėjo tame atmintiniame parke ant to paties suolelio.

— Be abejonės, tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime, veliau pasakojo jis žurnalistams.

Ir prisipažino, kad mėgstamiausias jo rašytojas Stendalis. Jo romanų herojai Fabricijus del Dongas arba ŽiuIjenas Sorelis panašiomis aplinkybėmis irgi grįžtų ant to paties suolelio. Na, o romanas „Raudona ir juoda“ taip pat suvaidino savo vaidmenį „Ferrari“ automobiliai dažomi šiomis spalvomis.

Nors kalbame apie šiuolaikinių automobilių gamybą, tačiau „Ferrari“ istorija iš tiesų prasidėjo tarsi Stendalio romanas. Tai tuštybės ir triumfo istorija.

Būdamas keturiasdešimties metų Enzas palieka vadovaujanti postą „Alfa Romeo“ ir grįžta į Modeną. Tam tikra prasme tai buvo pasipriešinimas ji supusiai aplinkai, kadangi nors ir užimdamas neblogas pareigas, Enzas turėjo keistoko žmogaus reputaciją: didžiulė aistra mašinoms bei lenktynėms ir atrodė jokiu ypatingų gabumų.

Kodėl gi jis, paprastas amatininkas, pradėjo nuo dvylikos cilindrų variklio kūrimo? Ogi todėl, kad gigantiškas „Pacard“ tuo metu buvo vienintelė firma, gaminusi tokius variklius.

— Man tai stimulas, iššūkis, kurį galėjau mesti pasauliui.

Maranelo istorija prasideda nuo 1943- ųjų. Mažame žemės ūkio miestelyje iki tol nebuvo jokių didesnių pramonės įmonių, kol iš Modenos nebuvo perkelta „Ferrari“ gamykla. Evaristas Skaramelis, senasis miestelio meras, palaikantis vietinius komunistus, aiškina, kad Enzas Feraris nusprendė perkelti savo firmą Maranela, skatinamas įgimto kuklumo ir gilaus potraukio prie žemės. Tačiau egzistuoja ir kita versija: autolenktynininkas, nuo pat pirmos fašistų partijos atsiradimo valandos jos šalininkas, taip atsakė į Dučės raginimą decentralizuoti pramonę.

Tačiau… nežino kairė, ką daro dešinė. „Ferrari“ gamykla sutrikdė iki tol ramų miestelio gyvenimą. Negražus, netinkantys čia gamybiniai korpusai, varginantis darbas juose. Senųjų gyventojų o jaunesni… Kiekvieną trečiadienį, turgaus diena, pasidalinę ant pakaušių nusmauktomis kepurėmis, jie sutraukia į pagrindinę aikštę, o iš ten išsiskirsto po užpakalinius kaviniu kambarius palošti kortomis, tarsi skubėdami pasislėpti nuo žvilgsnių, stebinčių juos iš portretų nuo visų viešųjų pastatų sienų. „Ferrari“ jiems yra viskas. Firma gali būti tironiška, tačiau niekuomet nepaliks savo darbininkų nelaimėje…

Patiko? Pasidalink