Enzas Feraris turėjo tik vieną aistrą — lenktyninius automobilius

Ilgą varginantį montavimo ciklą dabar palengvina moderni technika. Čia atvykstama iš visos Italijos, netgi iš labiausiai nutolusių jos kampelių. Pirmoji mechanikos mokykla, kurią Enzas Feraris įkūrė dar 1948 metais, dabar pertvarkyta į Pramonės ir amatų institutą. Jis daug kuo skiriasi nuo kitų panašaus tipo Italijos licėjų. Stojama čia turint du tikslus: ne tik įsigyti inžinieriaus diplomą, bet, svarbiausia, įžengti pro „Ferrari“ duris. Dviejose dirbtuvėse dauguma besimokančiu jau nuo pirmųjų dienų vilki raudonus arba žydrus kombinezonus, papuoštus „Ferrari“ firmos emblema — piestu stovinčiu žirgu. Tai „žydroji“ svajonė, viltis vieną dieną prisijungti prie 2400 firmos darbuotojų, — ji vilioja visus 500 moksleivių. Šnekos paprastai čia sukasi apie tą patį: aptarinėjami įspūdžiai, patirti per dieną prie montavimo linijų. Firmos darbininkų atlyginimas nedidelis vidutiniškai 1,2 milijono lirų. Tai nedaug. Keramikai — kitos regiono pramonės darbuotojai gauna kur kas daugiau. Tačiau iš garbės ir pinigų Maranelas pasirenka garbę. Juk miestelis, galima sakyti, buteliuko, su žinduku išmaitino „Ferrari“, ir visi tuo didžiuojasi. O pasipelnyti galima ir iš smulkiosios komercijos: pavyzdžiui, pardavinėjant degimo žvakes, jau atlikusias savo paskirtį „Formulėje 1“, — turistai tokius suvenyrinius raktų žiedus labai vertina. Tie, kuriuos vilioja didesnio masto prekyba, gali už 9 milijonus lirų įsigyti prašmatnią „Testarosą“ ir parduoti ją dvigubai brangiau turtingiems užsieniečiams. Gera gyventi „Ferrari“ šešėlyje, liūliuojamiems garsiosios „Formulės 1“ šlovės, kuri kasdien vilioja šimtus besidominčių Fioriano trasomis.

Nepaisant ištikimybės firmai, darbininkų teisių gynimo tradicijos čia labai tvirtos. Organizuoti ir ryžtingi darbininkai, pavyzdžiui, 1966 metais privertė „Ferrari“ nedalyvauti „Grand prix“ lenktynėse Anglijoje. Taigi čia dirba kieto būdo italai. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie buvusį firmos šeimininką. Enzas Feraris turėjo tik vieną aistrą — lenktyninius automobilius. Štai jo žodžiai:

—Aš niekuomet nevaikštau į teatrą, niekuomet nesiilsiu. Geriausiai atostogas praleidžiu dirbtuvėse.

Tačiau ir prisiekę „feraristai“, ir visi kiti didžiuojasi, kad dirba tokioje prestižinėje įmonėje. Kai kuriose šeimose darbas „Ferrari“ firmoje netgi laikomas paveldima privilegija: tėvas atsiveda sūnų, dėdė sūnėną…

Vieno iš įmonės cechu centre išrikiuota įspūdinga robotų eilė — tai automatinė variklių surinkimo linija. Tik galutinis poliravimas atliekamas rankomis. Automatinio poliravimo buvo atsisakyta, kadangi dėl to sumažėjo variklių efektyvumas.

Paskutinės automobilių surinkimo ir dažymo operacijos taip pat atliekamos rankomis. Tai — Maranelo įmonės ypatumas. Enzas Feraris teikė absoliutų prioritetą kokybei, net jeigu tai buvo nuostolinga.

— “Ferrari“ turi būti geidžiamas, apie jį turi svajoti, jo laukti kaip mylimosios, — sakydavo jis.

1966 ir 1967 metais automobilių lenktynėse Manse „Ferrari“ mašinas pralenkė „Fordas“. Mažas Maranelo miestelis nebeįstengė konkuruoti su 400 tūkstančių koncerno „Ford“ dirbančiųjų. Antrąkart gyvenime Feraris kreipėsi pagalbos į FIAT. Sudaryta sutartis aiškiai buvo jam naudinga. Enzas išsaugojo 50 procentų kapitalo ir, svarbiausia, gavo išskirtinę teisę vadovauti lenktynių sektoriui.

— Aš kovoju kaip senas pavargęs liūtas, — kartojo jis.

Artėjo pabaiga. 1988 metų birželio pradžioje devyniasdešimtmetis sergantis Feraris merdėjo. FIAT žmonės, neslėpdami savo nekantrumo, ėmė vadovauti ir lenktynių sektoriui. Pagaliau po mėnesio Enzo vieta buvo laisva — jis mirė.

— Enzas Feraris troško parodyti savo miestelį visam pasauliui, — aiškina Evaristas Skamarelis.

Statant institutą miestelyje buvo įrengtas baseinas, sporto salė, futbolo aikštė, yra pradinė mokykla, piliečių centras ir, pagaliau, „Ferrari“ muziejus. Iš jo eksponatų daug kas bando atspėti „Ferrari“ sportinių mašinų mįslę, tačiau trukdo paslaptingumas, gaubiantis patį firmos įkūrėją. Feraris pavydžiai saugojo rankomis renkamų automobilių paslaptį ir įsileisdavo į gamyklą tik tuos žurnalistus, kurie neišmanė automobilių gamybos. Bet po jo mirties ši paslaptingumo skraistė pamažu ima plyšti.

— Jeigu tėvas būtų gyvas, vargu ar jam patiktų, kad parodose demonstruojami klasikiniai jo automobilių modeliai, — sako Pjeras Lardis Feraris, Enzo įkurtos firmos viceprezidentas. — Darome tai ne dėl reklamos, o norėdami parodyti žmogaus nueitą kelią. Geriausia reklama — maždaug 5 tūkstančiai laimėtų lenktynių. Tačiau, matyt, Enzo šlovė kiek nublanks, kai visi sužinos, kad jis vos vargais negalais baigė vidurinę mokyklą, retai kada išvažiuodavo iš Maranelo. Netgi žavėdavosi tik tomis moterimis, kurios buvo geros lenktynininkės…

Enzui Ferariui patiktų, kad firma, dabar priklausanti FIAT, laikytųsi jo priesakų: nedidintų gamybos, kad nenukentėtų kokybė. Kasdien čia išleidžiama tik po 17 automobilių.

Maranelo šeimininkas buvo doras pilietis ir doras parapijietis. Reguliariai šelpdavo vargšus, skirdavo lėšų kitiems miestelio reikalams. Paaukojo 150 milijonų lirų ir nupirko bažnyčiai žemės sklypą. Testamentu Enzas Feraris paliko dalį savo turto geriems klebono darbams. Tačiau donas Belua ir toliau tebegyvena vargingoje pastogėje, kadangi paskirta suma yra nedaloma. Tačiau palikimas jau siekia 4 ar 5 milijardus lirų, tad bažnyčios varpai dar ilgai šlovins „Ferrari“ pergales.

—Kažin, ar Prostas taps antruoju Ferariu? — postringauja seniai, susėdę Laisvės aikštėje priešais meriją.

O Alenas Prostas jau seniai pamiršo tuos laikus, kai tekdavo sprukti pro užpakalines viešbučių duris, nes neturėdavo kuo susimokėti už nakvyne. Dabar jis turtuolis. Ir, žinoma, vienas geriausių lenktynininkų. Dabar Ferrari triumfas – jo rankose.

Patiko? Pasidalink