Niekada nereikia ignoruoti kelio rodyklių nurodymų

Niekada nereikia ignoruoti kelio rodyklių nurodymų. Jeigu „kažkas nesueina“, geriau sustoti ir patikrinti važiavimo kryptį, negu, nuvažiavus keletą dešimčių kilometrų priekį, įsitikinti, jog suklysta. Tuo nebus gaištama laiko, be reikalo eikvojami degalų ir bus tausojami nervai.

Išvada gana paprasta: nors kelio rodyklės nesuklysdamos nukreipia mus reikalingu keliu, bet savo užduoti jos visiškai atlieka tik kartu su, naujausiu kelių žemėlapiu.

Šį pastaba įgauna pirmaeilę reikšmę, kai tenka važiuoti rūke.

Sunku „iš akies“ nustatyti teisingą važiavimo krypti, nes gerai žinoma sankryža rūke įgauna visiškai kitą vaizdą. Vairuotojas gali nepastebėti kelio atšakos, į kurią jis turi pasukti. Ištaisyti tokią klaidą jam bus nelengva.

Važiuojamosios dalies ženklinimas

Dažnokai mes šyptelime iš „menininkų“, kurie piešia važiuojamojoje kelio dalyje dailias juostas, lenktas linijas, „zebro“ tipo pėsčiųjų perėjas, ištisines ir brūkšnines linijas, daro rodykles ir užrašus, rūpestingai užštrichuoja saugumo saleles. Tačiau tie žmonės dirba svarbų darbą pagal kruopščiai paruoštus planus, kurių tikslas — sutvarkyti eismą ir padidinti jo saugumą.

Išnagrinėkime išilgai kelio važiuojamosios dalies einančias linijas, kurios gali ją dalyti (ypač automobilių keliuose) pusiau, atskirti vieną nuo kitos eismo juostas, nurodyti būtinas transporto priemonių eismo kryptis.

Brūkšninės linijos tėra orientyras; dalija važiuojamąją dalį į eismo juostas, kurių vairuotojai turi laikytis ir be reikalo nekeisti. Ištisinės išilginės linijos reikšmė ypatinga, nes jų nevalia nei kirsti, nei išvažiuoti už jų ribų, nei ant jų užvažiuoti. Taip pat nevalia sustoti greta tų linijų ir mažesniu negu 10 m atstumu nuo jų pabaigos.

Automobilių supirkimas Vilnius

Ištisinėmis išilginėmis linijomis gali būti atskirta nuo važiuojamosios dalies tramvajaus, bėgių juosta, ant kurios, žinoma, neleidžiama užvažiuoti automobiliams.

Tam tikruose kelio ruožuose, pavyzdžiui, kai kuriuose posūkiuose, eismo juostos atskiriamos dviguba linija, kurią sudaro ištisinė ir brūkšninė, nubrėžtos greta.

Tokia linija reiškia, kad, iškilus būtinybei, vairuotojas gali ją kirsti, važiuodamas j gretimą eismo juostą, tačiau tik iš brūkšninės linijos pusės.

Linijomis apribota eismo juosta reikia važiuoti taip, kad automobilis būtų tarp linijų. Jokiu būdu negali linija būti tarp ratų, nes tuo atveju automobilis užimtų abi gretimas eismo juostas.

Bet kuri linija, nubrėžta skersai važiuojamosios dalies, yra vadinamoji „stop“ linija. Tačiau, kai linija žymi perėją per važiuojamąją dalį, ji įpareigoja vairuotoją sustoti tik tuo atveju, jei toje perėjoje yra pėsčiųjų, kuriems automobilių eismas gali būti pavojingas. Beje, vairuotojas privalo sustoti prieš tą liniją (paprastai prieš skersinę liniją, esančią prieš pat perėjos juostos kraštinę liniją), kai šiame ruože eismas yra reguliuojamas šviesoforu ir dega raudona arba geltona šviesa.

Išnagrinėkime įspėjančiuosius ženklus, statomus prieš sankryžas.

Suvokimo ryškumas priklauso nuo žmogaus regėjimo savybių.

Patiko? Pasidalink

Patogi vairuotojo sėdynė ne tik palaiko gerą jo savijautą, bet ir turi svarbią reikšmę eismo saugumui

Vairuotojo sėdynės reguliavimas

Patogi vairuotojo sėdynė ne tik palaiko gerą jo savijautą, bet ir turi svarbią reikšmę eismo saugumui. Tuomet ir ilga kelionė nevargina. Nepatogi sėdynė greitai nuvargina, pradeda skaudėti sąnarius, tirpsta kūnas, neigiamai veikia ir psichiką.

Svarbiausia yra tinkamai sureguliuoti atstumą nuo sėdynės iki vairo rato ir nustatyti sėdynės atkaltės kampą. Atstumas reguliuojamas, pasukant sėdynės paslinkimo rankenėlę. Tuo metu vairuotojas turi sėdėti ant sėdynės ir pasirinkti reikiamą atstumą. Paprastai vairuotojai pritraukia sėdynę per arti vairo rato. Tinkamas atstumas yra toks, kad rankos būtų šiek tiek sulenktos per alkūnes. Mažas atstumas nuo vairo rato iki vairuotojo krūtinės labai kliudo valdyti automobilį, ypač atliekant posūkius.

Sėdynė nustatytina taip, kad, esant normaliai koją padėčiai, keliai būtų 3-5 cm atstumu nuo apatinio vairo rato krašto ir šiek tiek paslinkę į priekį. Koją keliai jokiu būdu negali kliūti už vairo, statant pėdas ant pedalų.

Sėdynės atkaltės atlošimą galima reguliuoti tik kai kuriuose automobiliuose. Paprastai atkaltės atlošimas esti per didelis, ir vairuotojas sėdi beveik gulsčioje padėtyje. Tokia padėtis patogi keleiviams, bet nepageidautina vairuotojui, valdančiam automobilį. Patogesnė beveik vertikali sėdynės atkaltės padėtis. Tačiau, suprantama, vairuotojas privalo pats rasti kuo patogesnę sau padėti.

Daugelyje lengvųjų automobilių priekinių sėdynių atkaltės gali horizontaliai atsiversti. Patraukus sėdynę į priekį, atkaltė visiškai ištiesiama ir atsiduria vienoje plokštumoje su užpakaline sėdyne. Taip įrengiamos miegamosios vietos. Kaip sėdynes pertvarkyti į miegamąsias vietas, nurodoma automobilio eksploatavimo instrukcijoje.

Kad išmiegojus sėdynes būtų lengviau grąžinti į pradinę padėtį, reikia iš anksto pažymėti įprastinę jų vietą ant kilimėlio arba ant kreipiančiosios, kuria sėdynė juda. Tokiu būdu galima išvengti vargo, atstatant sėdynes į darbinę padėti.

Specapranga ir apvalkalai

Kelionei vairuotojas turi rengtis patogiai, kad drabužiai jo, ilgai sėdinčio prie vairo, nevaržytų. Avalynė privalo būti taip pat itin patogi ir minkšta, bet su kietu padu. Vairuojant automobilį, rekomenduojama dėvėti minkštus pusbačius su guminiu arba plastmasiniu padu. Labai nepatogi odinė, mažoka avalynė.

Apranga turi būti minkšta ir kiek galima pralaidi orui, kad vairuotojas neprakaituotą ir nešaltų. Todėl nerekomenduojama rengtis odine ar plastmasine apranga, kurią paprastai dėvi motociklininkai.

Galvos apdangalas, jei vairuotojas apskritai jį nešioja, neturi spausti galvos. Labai patogi yra beretė, kuri uždengia plaukus ir gerai praleidžia orą. Šviečiant itin ryškiai saulei, rekomenduojama panaudoti didokus snapelius. Tai gali būti kepurės snapeliai arba visiškai atskiri, su elastingu dirželiu.

Automobilių supirkimas Vilniuje tai puikus verslas gauti papildomus pinigelius

Ilgoje kelionėje vairuotojas mūvi pirštinėmis, kurios turi būti odinės, labai plonos ir laidžios orui su prapjovomis delno pusėje. Jos apsaugo rankas nuo prakaitavimo, ilgai laikant vairą. Žiemai reikia šiltų pirštinių ir avalynės. Kai rankos ir kojos šąla, vairuotojas nepatikimai valdo automobili.

Labai svarbu, kad, valdant automobilį, neprakaituotą nugara. Šiuo požiūriu labiausiai netinkami sėdynių apvalkalai iš dirbtinės odos. Nors jie ir gražūs, bet, nepraleisdami oro, yra labai kenksmingi vairuotojui. Net trumpoje kelionėje, ypač žiemą, sėdinčio ant tokio apvalkalo vairuotojo nugara esti visiškai šlapia. Todėl apvalkalus sėdynėms rekomenduojama siūti iš tankios, geriausia medvilninės medžiagos arba storos drobės. Tiesa, tokie apvalkalai atrodo kiek prasčiau, bet jie yra žymiai patogesni, geriau praleidžia orą ir apsaugo vairuotojo nugarą nuo prakaitavimo.

Info: Šoninis slydimas dažnai sukelia avariją

Patiko? Pasidalink