Dažymo darbams reikia daug ir įvairių medžiagų

Dažymo darbams reikia daug ir įvairių medžiagų. Jos paprastai skirstomos į tris grupes:

1) sausi dažai, arba pigmentai,

2) dažus jungiančios medžiagos, arba jungikliai,

3) pagalbinės medžiagos. 1š šių medžiagų ir sudaromi visi dažymui reikalingi mišiniai bei dažai.

  1. PIGMENTAI

Pigmentais įprasta vadinti sausus dažų miltelius, netirpstančius nei vandenyje, nei aliejuje, nei eteriniuose skysčiuose. Pigmentai, sumaišyti su klijų skiediniu, pokostu ar laku, neperšviečiami dengia dažomąjį paviršių.

Sienoms, baldams ir panašiems paviršiams dažyti vartojami tik dengiantieji netirpūs pigmentai (dažai), kurie, be to, dar neturi pakisti nuo šviesos ir turi būti patvarūs cheminiams (šarmų, rūgščių, dujų) poveikiams.

Prieš dažymo darbus reikia išvežti ne tik senus, bet ir vis dar naudojamus baldus iš buto, biuro ar kitų patalpų. Taip pat daug susikaupia statybinių šiukšlių.

Pagal kilmę ir gamybos būdą pigmentus galima grupuoti taip:

1) mineraliniai natūralūs,

2) mineraliniai dirbtiniai,

3) organiniai natūralūs

4) organiniai dirbtiniai.

Mineraliniai natūralūs (žemės kilmės) pigmentai kai kur ištisais spalvotų mineralinių junginių klodais randami žemėje. Iškastoji žaliava dar atitinkamai perdirbama.

Kai kurie dirbtiniai pigmentai, pavyzdžiui, geležies raudė (surikas), mumija, marso raudonieji ir geltonieji, savo kokybe yra labai panašūs į natūraliuosius mineralinius pigmentus. Kiti, kaip, pavyzdžiui, chromo geltonieji ar Berlyno mėlynieji yra nepatvarūs kalkėse, ultramarinas — nepatvarus rūgštyse, cinoberis, litoponas — šviesoje tamsėja, švino baltieji — nuo sieros vandenilio dujų pajuosta ir t. t. Be to, nors kai kurių pigmentu spalvos atrodo gražios, tačiau jos greitai išblunka. Taip atsitinka dažniausiai su tais pigmentais, kurie yra pagražinti anilino ar kuriais kitais nepatvariais dirbtiniais organiniais dažalais.

Organiniai natūralūs (augaliniai ir gyvuliniai) pigmentai statybiniam dažymui dabar beveik nevartojami. Juos pilnai atstoja panašūs organiniai dirbtiniai pigmentai — dažlakiai, pavyzdžiui, alizarino kraplakas, alizarino karminas ir kt. Iš plačiausiai vartojamų paminėtini juodieji pigmentai suodžiai :(lempiniai, dujiniai ir kt.).

Organiniai dirbtiniai pigmentai-dažlakiai gaminami sudėtingu cheminiu būdu jungiant akmens anglies dervos dažalus su mineraliniais užpildais arba substratais (sunkiuoju arba lengvuoju špatu, kaolinu, raude ir pan.).

Dažlakių spalvos yra, palyginti, ryškios, intensyvios ir labai gražios, bet dažniausiai nepastovios. Kai kurie dažlakiai dalinai tirpsta vandenyje, aliejuje ir skiedikliuose. Su tokiais pigmentais maišytais dažais nudažyti paviršiai greitai išblunka, o perdažius — jų spalva dėmėmis prasimuša pro juos dengiantį kitų, ypač šviesių, dažų sluoksnį. Čia nurodytieji dažlakiai yra, palyginti, patvarūs.

Nuo grynų mineralinių pigmentų dažlakius galima atskirti, juos padeginus. Deginant organinė dažomoji medžiaga (dažalas) sudega, o lieka tik mineralinė — užpildas arba substratas.

Gryni ir mišrūs pigmentai. Pirmieji — tai chemiškai gryni mineralinių arba organinių junginių pigmentai. Antrieji — tų pat grynų pigmentų mechaniniai mišiniai su pigesnėmis medžiagomis — užpildais. Brangius pigmentus statybinių dažų atpiginimo tikslu yra priimta ir leidžiama maišyti su pigesnėmis medžiagomis. Tačiau, jeigu tokiame mišinyje pigmento tėra vos pėdsakai — o tai gana dažnai gali pasitaikyti, — tai jau yra nebe dažai, o niekalas.

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams.

Išdažius senas sienas nauja spalva verta atsivežti baldus ir buitinę techniką, ją reikia surinkti atnaujintose patalpose.

Patiko? Pasidalink

Ypač pavojingi vaikai su dviračiais ir dviratukais

Ypač pavojingi vaikai su dviračiais ir dviratukais. Vairuotojai privalo tie tik juos lenkti dideliu atstumu, bet ir, važiuodami greta, sumažinti greitį, pasiruošti staigiai stabdyti arba pasukti. Negalima būti ramiam ir matant motinos vedamą vaiką. Toks vaikas gali staiga ištrūkti iš motinos ir išbėgti į gatvę.

Taip pat pavojingi yra autobusai ir troleibusai, stojimo vietose. Iš priekio gali pasirodyti pėsčiųjų, mėginančių važiuojamąją dalį. Tų pėsčiųjų pradžioje nematyti, jie išnyra kritiniu momentu. Todėl pro autobusus ir troleibusus reikia važiuoti lėtai ir palikti iki jų ne mažesni kaip tarpą, kad šiame tarpe, reikalui esant, galėtų tilpti žmogus.

Vairuotojas, pamatęs pėstijį, išeinantį iš už autobuso priekio, privalo nedelsdamas dėl visa ko sustoti, nes neaišku, ar pėstysis sugebės sustoti, ar bandys perbėgti kelią prieš automobilį. Kartais padeda pasižiūrėjimas po stovėjimo vietoje stovinčio autobuso arba troleibuso ratais. Vairuotojas, ten pamatęs pėsčiųjų kojas, žino, kad jie tuojau pasirodys prieš automobilį.

Būtina suvokti atsakomybę, kurios imamės lenkiančiojo vairuotojo atžvilgiu

Pavojinga situacija susidaro ir netikėtai atidarius automobilio duris iš važiuojamosios dalies pusės bei pro jas išlipant žmogui. Todėl nereikia važiuoti arti automobilių, stovinčių dešinėje pusėje.

Nevertėtu netgi aiškinti, jog vairuotojai privalo būti ypač atsargūs, matydami kelią pereinantį invalidą. Šis žmogus turi ypatingą teisę, kad juo būtų rūpinamasi. Todėl nevalia jo gąsdinti, lenkiant tik paskutiniu momentu. Reikia suteikti jam galimybę ramiai pereiti gatvę, net sustabdant automobilį. Bet kuriuo atveju būtina, kad toks pėstysis orientuotųsi vairuotojo ketinimuose ir suprasti, kad šis ant jo nevažiuos ir leis jam pereiti. Ypač atsargiems reikia būti aklųjų atžvilgiu. Šiuos galima atskirti pagal baltą lazdelę arba pagal tai, kad juos lydi specialiai išdresiruoti šunys. Jokiu būdu neleistina signalizuoti, nes garsinis signalas tik nervina akluosius, bet apie nieką jiems nebyloja. Reikia atsargiai ir kiek galima tyliau lenkti akląjį iš užpakalio.

Važiuojamojoje dalyje ypač pavojingi neblaivūs žmonės, nes jie nebeturi savikontrolės jausmo ir nebegali tinkamai pasielgti. Vairuotojas niekada nežino, kaip pasielgs neblaivus, pamatęs artėjantį automobilį.

Pagrindinė sąlyga įveikti šoninį slydimą — sankabos išjungimas

Jis gali pasielgti nelogiškai, neatsargiai ir agresyviai. Kai iš pėsčiojo eisenos vairuotojas supranta, kad prieš jj neblaivus praeivis, turi nedelsdamas imtis visų atsargumo priemonių. Be to, stengtis jį lenkti tokiu atstumu, kad, neblaiviam puolus į automobilio pusę, negalėtų su juo susidurti.

Padėtis pablogėja vakare, kai sunkiau nustatyti pėsčiųjų nenormalų elgesį. Jeigu vairuotojas žino, kokiomis dienomis, kuriuo paros metu, kada ir kur padidėja neblaivių pėsčiųjų skaičius, tai jam labai praverčia.

Nepaprastai pavojingą situaciją sudaro žmonės, gulintys važiuojamojoje kelio dalyje tamsiu paros metu, netgi gana apšviestoje gatvėje. Tokie atsitikimai reti, bet visada turi tragiškų pasekmių. Važiuojamojoje dalyje žmonės gali gulėti dėl įvairių priežasčių: maskuojant įvykdytą nusikaltimą, netikėtai surėmus ligai, užmigus neblaiviam.

Automobilių supirkimas Šiauliai

Pažymėtina, kad, valdydami automobilį, esame linkę nepalankiai ir nemaloniai žiūrėti į pėsčiuosius. Ir, atvirkščiai, eidami pėsčiomis, tokį priešiškumą jaučiame vairuotojams. Neturime laikyti savęs „geresniais“ tik dėl to, kad valdome automobilį. j pėsčiuosius reikia žiūrėti palankiai ir nepykinti jų, taškant purvu, gąsdinant signalais ir akinant žibintą šviesa.

Patiko? Pasidalink